Kalba per McCaino salės inauguraciją UR ministerijoje, 2019-05-30
Be tokių politikų kaip J. McCainas pasaulis sumenkėjo ir žiūri pats į savo nuosmukį bei grėsmes, kurios kyla iš vertybinio nuosmukio. Turime prisiminti ir prisiminsime senatorių J. McCainą kaip ypatingą asmenį, kuris mums primins pagrindinius dalykus, dėl kurių gyvename ir dėl kurių verta gyventi, prasminga gyventi ir juos ginti. Jis buvo pavyzdys. Bet jis ne vienintelis; jis – dalis tam tikros tradicijos, kuria laikosi tai, ką vadiname Vakarų civilizacija arba euroatlantine vienybe. Jis buvo įkūnytas tos vienybės nešėjas.
Kai šiandien matai, kas darosi Europoje ir užjūryje, tame dideliame žemyne, kuris už Atlanto ir kuris galbūt iš tiesų yra vaikas, tai labai didelis ir keistai bręstantis vaikas, nepaklusnus arba klaidžiojantis, dar ieškantis savęs. Jungtinės Valstijos kartu gal su Kanada yra viltinga pasaulio ateitis, kuri eina nuo aštuonioliktojo šimtmečio. O McCainas yra kilęs iš žmonių, kurie įkūnija Europos ir Amerikos vienybę vardan tiesos, laisvės, demokratijos, žmogaus orumo. Galime prisiminti didžiuosius 18 a. pabaigos -19 a. pradžios europiečius amerikiečius, pavyzdžiui, Lafayettą, Kosciušką – žmones, kurie kūrė Ameriką bei Amerikos ir Europos bendrą vakarietišką civilizaciją.
Atrodo, kad laiko atstumas didelis, bet esmė yra nekintanti ir ta, kuriai kyla grėsmės. Jeigu jos neliks, tai neliks vadinamojo laisvųjų bendrumo arba dar tebeegzistuojančios pokrikščioniškos Vakarų civilizacijos. Gali būti, kad pasaulį užvaldys visokie keisti teroristiniai, fanatiški ekstremistiniai reiškiniai - susidraskymas vardan tuščios ir beprasmės valdžios, kaip tą mažą pasaulį valdyti ir nustekenti iki galo. Tokias tendencijas matome. Joms pasipriešinti turi tinkamos kokybės žmonės. Jeigu dairysimės ir ieškosime, iš kur jų dar gali ateiti, Johnas McCainas visada bus pavyzdys, kad gali išlikti didžioji utopija. Ji tapo sukurta kaip Jungtinės Tautos, kurios turėjo būti Jungtinės Laisvosios Tautos, bet įsivėlė į buvimą kartu su pavergosiomis tautomis, į kitą utopiją, neva tos pavergtosios ir tironų valdomos tautos gali civilizuotis ir tapti laisvojo pasaulio dalimi. Tačiau yra nemažesnė galimybė, kad pasaulis taps Jungtinėmis nelaisvomis tautomis, ir nelaisvos tautos diktuos valią prisitaikančiam laisvajam pasauliui.
McCainas buvo žmogus, kuris niekada neprisitaikytų, jis visada stovėtų už tikrą vertybių pasaulį, kuriame vertinga gyventi ir kovoti, kalėjimuose atkentėti ir, galų gale, mirti - kur nors tolimame mums lyg ir nereikalingame Vietname ar ant Maskvos tilto, kaip Borisas Nemcovas. Dėl to šie žmonės taip gyveno ir buvo apsisprendę, kad gyventi verta. Tad branginkime vis dar galimą uždavinį išsaugoti Laisvąsias Jungtines Tautas, o ne United Captive Nations.
Verta paminėti ir prisiminti dar vieną kitą amerikietį tarp didžiųjų demokratų, mūsų draugų, verta ir apie juos čia pakalbėti. McCainas yra iškilus ir matomas, šiandien labai mūsų gerbiamas, ir ministerija jį iškelia. Visai neseniai mirė senatorius Ričardas Lugaras, irgi didis Lietuvos draugas, su kuriuo man teko bendrauti jau tada telefonu, kai jis buvo prezidento Busho įgaliotas konsultuoti, kaip spręstina Lietuvos ir Gorbačiovo priešprieša. Būtent normalesne kryptimi. Buvo ir didis politikas JAV Kongrese senatorius Jessie Helms. Matau, kad apie McCaino figūrą telkėsi didesnis ratas Lietuvos draugų, laisvės, teisingumo ir garbės draugų. Šis žodis nūnai pamirštamas ir išeina iš apyvartos. Tai viena pamatinių mūsų civilizacijos vertybių. Mėginkim dažniau apie tai kalbėti – apie žmogaus, politiko iš šalies garbę. McCainas buvo tas, kuriam „ne vienodai“, ne tas pats. O kokia bus Amerika, toks bus pasaulis ir mažytė pasaulio dalis Lietuva. Ačiū jam.