Esam ir būsim
Jau esame antrajame atkurtos valstybės šimtmetyje.
Metame žvilgsnį atgal, ir ten yra tiek daug prisimintina, žinotina! Teįkvepia mus žinojimas, kad būtume sąmoninga tauta ir visuomenė.
O juk sakė mums: nėra jūsų, tik deržavos gabalėliai, ir nedrįskite jai kenkti.
Teritorija maištaujanti prieš Centrą?
O mes sakėm: ne teritorija, esam tauta, bet neišgelbėsim jūsų skęstančio laivo, kuris nori skęsti. Gal spėsim paplaukti valtele į šalį, kur mūsų pačių kelias, mūsų likimo žvaigždės.
Kaip sakė Kaune prie atkurtos Juozo Zikaro „Laisvės“ nepamirštamasis kardinolas Vincentas: „tegul Gorbačiovas eina savo keliu, o Lietuva eis savo keliu“.
Palaimino, taip ir padarėm.
Pasiryžom būti.
Tokia mūsų graži Atgimimo praeitis, kuri tebėra dabartis. Jos dėka esam.
Tebesam.
Ir būsim, jei būsim verti.
***
Naujiesiems Metams buvau parašęs pamokslėlį „Eik tiesos keliu“, kurio nepanaudojau. Gal pravers dabar – atsinaujinančiam „Lietuvos aidui“.
Eik ten, Lietuvos žmogau, kur tavęs laukia tavo vaikai ir jų motina. Kartu jūs dar galit išlikti, tai vienintelis kelias.
Neik, Lietuvos žmogau, kur tavęs laukia tavo velniai. Tai netikėjimas – pirmiausia savimi, artimo nemeilė ir slaptasis nenoras gyventi.
Patyčios iš visko, kas kilnu, tai vėl bėgimas nuo savęs.
Į velnyną. Į negyvenimą.
Vade retro, satana.
Spirk, lietuvi, šėtonui į užpakalį.
„Lietuvos aidas“, 2019-02-16