Žali žali panemuniai
Pradžiai šiek tiek atsiliepimų.
„Laisvės premijos laureatas partizanas prilygina šio rašytojo kūrybą tyčiojimuisi iš Katynės ir Holokausto aukų“. (V. Bartusevičius)
Ne kūrybą, o romaną „Žali“, mažas patikslinimas.
Kažkas dar prilygino lavonų spardymui rinkos aikštėje. Ką gi, spardydavo. Nužmogėjimo gadynė. Net alkanų kiaulių atgindavo, kad motinų akivaizdoje ėstų.
„Savo kreipimusi tie žmonės demonstruoja, kad jie kovojo ne dėl laisvės, o dėl ambicijų“. (A. Maldeikienė)
Taip, Jonai Kadžioni, o su tavim ir Vytautas, ir Vanagas. Dabar jums aiškiau, dėl ko kovojote.
„Fikcija, jokios pasipriešinimo istorijos romane nėra“. (A. Anušauskas)
Bet kažkas apie pasipriešinimą yra, tad susikaupkime.
***
Dabar apie hermeneutiką.
Romano „Žali“ autorius įžangoje persikūnija į personažą „rusą“.
Tokie nūnai šifrai, kodai, hermeneutiniai aiškinimai. Jūs nesupratot!
Dėstomas atseit mitinio ar zampolitinio ruso požiūris į „išsigimėlius“, kurie norėdami toliau kariauti užpuolė jo šalį, yra nemirtingas ligi šiol. Faktas.
Jam, tam rusui arba „rusui“, ligi šiol vis atrodo, kad išsigimėlių pasaulis (Vakarai, amerikosai, ukropai, pribaltai) puola jo mylimą šalį, todėl jis eis bet kur – o kur pastatys batą, ten jau jo šalis, - kad globalūs išsigimėliai būtų sunaikinti, o jo globali tėvynė – apginta. Ir triumfuotų, valdytų viską.
Mat kai ne viską, tai tie užsilikę išsigimėliai gali vėl užpulti.
Ši personažo mąstysena reali ir pavojinga žmonijos egzistencijai. Todėl gal ir vertėjo rašytojui į ją kūrybiškai persikūnyti. Kad pamatytum. Ir to personažo – vargšo užpulto ruso – akimis įstengtumei matyti bei aprašyti oponentus. Taip juk jie matomi, ne kitaip.
Tokia tat lygiagreti naratyvų optika nūdienos pasaulyje, kuriame nesą nei kaltųjų, nei teisiųjų, vien abipusė išsigimėlių neapykanta ir beprasmybė. Postmodernus paskutinis karas, po kurio dairomės nebent naujų planetų. Matote, žmonės, Dievulio projektas nepasisekė, ką padarysi.
Tik nereikia suklysti, neva knyga apie konkrečią mažą šalį, dėl kurios kam nors ne vis tiek. Tada tu paslysti ir gali atsidurti jų pusėje. Pasijustum užgautas, ieškąs teisybės. Visa tai niekai. Vabalų problemos. Kovojo, žuvo ir žudė nieko nesuprantantys žmonės, žiaurūs kaimo bernai (sako autorius, o gal „rusas“?). Vienodi stribai, tik nematai atėjūno.
***
O vis dėlto žmoniškoji pusė egzistuoja.
Antai kaip lengvai kritika verčiama kankinyste! Tikrieji kankiniai tolumoj, bet po truputį artėja. Paduoda ranką.
Autoriaus apologijoje su legenda apie pjudomą žvėrį atsirado ir empatijos kitiems nukentėjusiems dėl jo darbo.
- Supraskite, puolėjai, kad ir man skauda! - Tąsyk net gaila, išties. Apsisvilinęs vaikas. Ypač, kai matome kiek prašvitusį supratimą. „Dabar taip nerašyčiau“.
Dabar nevartočiau tikrų vardų.
Gerai, bet tąsyk nebūtų provokacijos – atrakcijos, tiražo ir pelno. (Ar ne pavydu, kiek uždirbo „Durnių laivo“ autorius?)
Tad kiekviena lazda turi du galus.
Staiga ji vos pajudinta išlindo ir smogtelėjo.
***
Pabaigai, kurios nėra.
Autorius, jei norėtų, galėtų parašyti veidrodinę knygą „Raudoni“ apie okupantų samdinius stribus ir jų dvasines problemas.
Tema visai nelytėta lietuviškoje rimtoje istorinėje literatūroje.
Nejau nepatraukli grožinei?
Laukiame nemažiau talentingos knygos „Raudoni“. Vengtina skonio klaidų.
Lzinios.lr, 2019-02-05