Iš „Mažosios studijos“ prieš 20 metų
Klausimai-atsakymai 1997-ųjų pabaigoje
Garsus anglų istorikas Paul Johnson savo knygoje „Intelektualai“ suabejojo Švietimo epochos pagimdytu mitu apie intelektualų tinkamumą patarinėti žmonijai. Ar jūs sutinkate su tokia nuomone?
Kuo skiriasi menininkas, artojas, kunigas? Ar kunigas ir menininkas – ne intelektualai? O artojas gali būti šviesesnio proto ir dvasios už kokį Leniną arba Sorboną baigusį Pol Potą.
Regis, esate minėjęs, jog pasikeitė Jūsų santykis su religija. Gal galėtumėt pakomentuoti plačiau. Koks apskritai Jūsų požiūris į dabartinę Lietuvos bažnyčią ir jos vaidmenį visuomenėje?
Tai labai asmeninis dalykas. Nemanau, kad reiktų sakyti ką daugiau, negu man prasiveržė per LKMA iškilmę Šv. Jonų bažnyčioje, kai gavau akademiko diplomą. Bažnyčia, tai ne tik hierarchai, kunigai ir pastatai. Bažnyčia yra žmonės, kuriuos vienija Kristaus mokslas. Kuo daugiau jie įkūnys, išreikš artimo meilės, tuo didesnis bus Bažnyčios vaidmuo.
Sakoma, jog viena iš prezidento A. Brazausko populiarumo priežasčių - jo mokėjimas prisipažinti klydus. Ir atvirkščiai – prof. Landsbergiui nesyk prikišamas „neklaidingumas“. Ar tikrai priklausote tiems, kurie apdovanoti neklaidingumu?
Jokiu būdu. Žinau, kad suklystu ir kartais ilgai dėl to kremtuosi. Tačiau kai kas pyksta, kad atspėju, įžvelgiu būsimus įvykius, ir tai pasitvirtina. Vienas didžiausių asmeninių džiaugsmų buvo, kai Arvydas Juozaitis pripažino ir apgailestavo savo „Istorinę klaidą“.
Ar politikas gali turėti tikrų, nuoširdžių draugų, savo privatų asmeninį gyvenimą, pagaliau, ar dažnai jam sekasi būti savimi?
Kiekvienas žmogus turi bent stengtis būti savimi, neapsimetinėti, neapgaudinėti. Ir politikas yra toks pats žmogus.
Bernardinai.lt, 2018-12-11