Kalba iškilmingame Kovo 11-osios minėjime Seime, 2018-03-11
Malonūs kolegos!
Lietuvos Seimo nariai ir aukštieji pareigūnai!
Sveikinu jus mūsų didelės šventės – Lietuvos atgimimo, prisikėlimo ir Antrosios Respublikos gimtadienio proga!
Pasidalinsiu mintimis ne tik apie tai, kas ir kaip anuomet buvo, bet ir apie tai, ko tada, 1990-aisiais, nespėjome pagalvoti ir sutvarkyti. Tai lieka jaunesniems, nes jie turės toliau ręsti Lietuvos valstybės pamatus, kurti jos politiką ir kuo švaresnę teisę.
Turiu minčių apie valstybės teisę - fundamentum regnorum.
Kovo 11-ąją gavom pareigą ir spėjom priimti pagrindinį konstitucinių valstybės atkūrimo įstatymų paketą arba rinkinį.
Vaizdas buvo aiškus: vadinamoji LTSR yra neteisėtas ir neteisinis darinys, okupantų primesta šabloniška klišė, neva sovietų socialistinė respublika, kurioje nėra nei rinktų „sovietų“ valdžios, nei socializmo, nei respublikos. Laisvos valstybės pagrindai turi būti kitokie.
Tikra respublika yra atskaitinga tautai valdžia, laisvai pasirenkamos arba žmoniško socializmo formos, arba modernaus kapitalizmo, t.y. laisvosios rinkos bendruomeninės formos.
Taip turėdami pasitvirtintą Laikinąją posovietinę konstituciją - formaliai savą, nepriklausomą, nederintą su jokia Maskva - iš karto pradėjome rengti ir naują Lietuvos Respublikos Konstituciją, kurią priėmėme Tautos referendume po pustrečių metų, 1992 metų spalį-lapkritį. Referendumas plius paskelbimo procedūra, nes „galioja tik paskelbti įstatymai“. Bet kol kas klampojom po senas balas, ypač valstybės teisės požiūriu.
Antai, Baudžiamasis Kodeksas, su kuriuo toliau gyvenome, numatė baustinus karo nusikaltimus dėl kariškių „veiksmų prieš civilius karo veiksmų zonoje“. Taip rašė sovietinis kodeksas. Tačiau visa okupuotos Lietuvos teritorija 50 metų buvo vienokių ar kitokių karo veiksmų zona. Nuo Raudonojo teroro ir masinių trėmimų iki Sausio 13-osios. O atkūrę valstybę ir veikdami - kodeksų srityje - nuleistomis rankovėmis - nesugebėjome suimti net Rainių miškelio sadistinių žudynių organizatoriaus. Jis, kolegų perspėtas, pasitraukė į Rusiją ir ten ramiai nugyveno amželį gaudamas sočią KGB pulkininko pensiją.
Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio 1949 metų Deklaracijoje apie būsimą laisvą Lietuvą aiškiai sakoma: išdavikai atsakys prieš Lietuvos teismą. Nors šiandien tai veikiantis mūsų teisės aktas, sistemos dalis, negirdėjau, kad kada nors būtų juo remiamasi. Girnapusė.
Karo nusikaltimai buvo totaliai pašalinti iš 1994-ųjų metų naujojo Baudžiamojo Kodekso! Kieno interesas? Ar nebuvo įvykdyta daugybės karo nusikaltimų?
Reikėjo naujų rinkimų, kad naujo Seimo primininkas imtųsi iniciatyvos užpildyti nesuvokiamą Baudžiamojo kodekso spragą. Tai buvo padaryta 1997 m. pradžioj.
Blogiausia, kad teismų praktikoje susijaukė nusikaltimai žmoniškumui ir genocidas. Kaltintieji ir kartais net nuteistieji už Lietuvos žmonių komunistinį genocidą („Lietuva bus be lietuvių“ – skelbta toks tikslas) rado kreivų kelių ginčyti, skelbti savo nekaltybę sofistinių išvedžiojimų metodais. „Taip, žudžiau, tačiau tai ne genocidas“.
Sofistinės kazuistikos pinklėse Lietuva patyrė ir neleistiną politinį pralaimėjimą. Europos Žmogaus teisių teismas visuminiu balsavimu nutarė, kad stribas Vasiliauskas nekaltas dėl genocido, nes Lietuvos pasipriešinimas nebuvęs visuotinis tautos pasipriešinimas. Supraskit, kažkokie būriai, kurių naikinimas, kad ir tapus šalies išdaviku, menkesnis dalykas. Vasiliauskas laimėjo prieš sutrikusią dezorientuotą Lietuvą.
Manau, Lietuvos teisininkai konstitucininkai, ne doktrinų gamintojai ir garbintojai, turi grįžti prie šio klausimo. Galvokit, jaunieji. Europos Žmogaus teisių teismas – dar ne Viešpats Dievas.
O kol kas - kur buvo dingę nepriklausomos valstybės, Pirmosios Respublikos, kodeksai?
Jei negalėjom realiai susigrąžinti jų en bloc, galėjom tai daryti palaipsniui. Laikydamiesi valstybės tęstinumo ir šiame bare.
Padirbėkite, Lietuvos teisės istorikai, kaip ten klostėsi.
Padirbėkite, pažeistų pamatų taisytojai. Galbūt jūs. Niekada nevėlu.
Ačiū.