Himno pataisos
Politikai vis pasiūlo ką nors keisti Lietuvoje. Kokį minimumą, bet ne maksimumą. Šiukštu ne Maximų civilizaciją.
Taisykim ką nors aplink, ne savyje. Tai slaptoji mintis. Veikiau rašytinę Konstituciją, galėsim pakeliui ilgai ginčytis, negu tą, kuri širdyse (jeigu yra). Keiskime – įtikinėjame save – gyvenimo ir pragyvenimo „lygmenį“, bet ne jo prasmę.
Žinoma, nigdžiais ne save.
Mes – tvarkoj, esame naudėliai, tik mus engia nenaudėliai, tikriausiai, Jonas.
Niekas mūsų nepagaili, suvarysim Jonui peilį.
O gal reiktų kokių pataisų pačioje mūsų gyvenimo tvarkoje? Supratime?
Taisyk Žodžiui kelią į širdį, jei dar yra, jei dar visai nesužiaurėjome. Žudėm negimusius, dabar jau gimusius. Jau vaikai žudo. Galima nužudyti ir patyčiomis. Tu negraži, nesava, lauk iš mūsų klasės.
Kol kas Lietuvoje – epidemija. Siaučia trauksmas. Trauka išsmukti iš Lietuvos, kad įsmuktum į smagesnę smuklę. Pabūtum ten laimingesnis, kol tavo laikas baigsis. O Lietuva – tuščia jos! Dievas viską girdi, tai ir darosi tuščia. Prisišaukiam visuotinę tuštybę. Triukšmo karai.
O jei sugalvotume keisti ne kokį administravimą, ne balsavimo būdą, ne Seimo narių skaičių, ne referendumų kvotas – tai pasiutiškai svarbūs niekai! – bet keisti save?
Reikia mat pataisų ne įstatymuose, bet sąmonėje, jeigu ji yra.
Tačiau pataisę – pakeitę – kokį visiems žinomą tekstą, gal jau pradėtume judinti ir smegenų dangalus.
Visi giedame gražiausią pasauly himną.
Gal jo pataisos, jeigu priimtų Seimas arba Tautos referendumas, padėtų mums pažvelgti į save, kad atšventę šimtmetį imtume gyventi teisingiau, mąstyti protingiau.
Tai neuždrausta.
Pamėginkim išmokti naujų, šiai dienai aktualių, Lietuvos himno žodžių.
„Tegul tavo vaikai tuntais
tavęs neapleidžia.
Tegul dirba oi ne smuklei, bet mažųjų laimei.“
Dar paprastesnė pataisa būtų tokia:
„Tegul meilė Lietuvos
neužgęsta širdyse.“
Piliečiai, teikite pasiūlymus.
Svarbu kada nors pradėti tikras reformas. Gal nuo himno.
„Lietuvos žinios“, 2018-01-12