Senasis jovalas

Senasis jovalas

            Atsirado autorių, kol kas partalinių anoniminių, kurie vėl siūlo seną jovalą. Mat partizanai aktualūs. „Tarybų“ Lietuva ir joje (?) vykęs pilietinis karas. Okupacijos nebuvo. „Brolis – brolį“, „raudonieji – baltieji“ ir panašūs pasakyvai. (Mokslo kalba, jeigu tai mokslas – būtų naratyvai). Vis dėlto kartkartėmis ta drumzlė sunkiasi ir į viešumą.

            Iš tikrųjų, jei kas linkęs nesimulkinti ir nemulkinti, dalykai turėtų būti skiriami gana paprastai.

            Vienu atveju tautiečiai kovoja tarpusavy dėl valdžios šalyje. Prancūzijos kadaise neužpuolė nei jakobinai sankiulotai, nei žirondistai. Ir Vandėjos šuanai, kuriuos negailestingai išžudė Revoliucija, nebuvo interventai, jie tiesiog ėjo už karalių ir bažnyčią. Suklydo paprasti valstiečiai istorijos kryžkelėje, todėl krito nuo teisiųjų tėvynės vaikų rankos. Po to teisieji įsivedė tarpusavio giljotinas. Daktaras Giljotenas nebuvo užsienietis, o tautinis išradėjas. Daktaras Gebelsas – irgi tautinis socialistas.

            Kitu atveju (žr. aukščiau) dalis tautiečių nueina tarnauti užpuolusiam priešui. Talkina interventams, okupantui. Kodėl?

Motyvacijos. Jų - komunistų, stribų ir kitokiam kolaboravimui, įvairaus lygmens prisitaikymo ir susitaikymo su pavergimu versijoms - pririnktume įvairių. Ideologinė žolė ir kvaišalo svaigulys verčiant neva „istorijos“ puslapį; nauda (plėšti); tuščia garbė, pavyzdžiui, pabūti okupanto vietininku („valdžia“) ir saviguodai „gelbėti kas galima“...

Daug pasakyvų, bet visų jų atskiriamoji linija nuo tariamai revoliucinių „tarpusavio“ kovų yra skaidri. Atėjo svetimieji, prievartautojai, o tu pasirenki.

Todėl stribai nebuvo (tik) nuklydę broliai, bet okupantų tarnai, jų kariuomenė.

Miško broliai – Lietuvos kariuomenė, tai nustatyta net įstatymu. Nuo 1949 ligi 1990 ir 1999 metų teisinių aktų. „Pilietinis karas“ yra klastojimas. Gražesnis melas. Ir paslauga, okupantų išteisinimas. Karo nusikaltėlių šalis jau buvo pasiūliusi savų aiškinimų: tai jūsų pačių valdžia Vilniuje paprašė ištremti jūsų žmones (panašiai, kaip badu išmarinti ukrainiečius), „o mes tik padėjom“. Broliškai.

 „Nei kas žino, kas pradėjo

nė iš kur tie ratai.

Tiktai pabaigoj stovėjo

rusiški čebatai.“

            Čia užuomina apie filmą „Niekas nenorėjo mirti“, kur tik pačioje pabaigoje šmėkšteli teisybė.

            Kiek reikėdavo meluoti dėl trupinėlio tiesos...

            Užtatai tikras ir talentingas kūrinys apie tą kraujo ir kančių laikotarpį – Felikso Bajoro opera „Dievo avinėlis“ – ligi šiol nepastatyta. Jau per 30 metų.

            Broliai lietuviai, kas jums?

Kas mums?

Tai tekusi mums bausmė – srėbti jovalą.

15min.lt, 2017-11-22