Vizijos ir įžvalgos. Prieš 12 metų

Vytautas Landsbergis. Vizijos ir įžvalgos. Prieš 12 metų

Gerasis Europos 2020 m. ateities variantas. Po to – prastesnis

            Nuo tada, kai Artimieji Rytai galų gale pasirinko taiką, o Iranas – sveiką protą, kai Rusija atvėrė duomenų bazes ir kitą informaciją apie tarptautines teroristų organizacijas, tuo padėdama stabdyti jas ir pasaulį ant bedugnės krašto, - nuo tada Europa jaučiasi net pernelyg saugi. Kaip ten bebūtų, dabartis yra gera, paveikslai tapomi šviesiomis optimistinėmis spalvomis. Europos muzika atsisakė ankstesnių armagedoninių pasaulio pabaigos isterijų. Mirtinos ligos sustabdytos (truputį paliekant Afrikai), ir vandenynai, šiltesni negu anksčiau, prisitaiko prie savo pokyčių. Banginiai po 2010 metų katastrofų vėl atsisako masiškai žudytis, kaip būdavo, užterštose pakrantėse. Paplūdimiai taipgi jau nebe užteršti, tad vaikai mėgsta juose žaisti. Jau nuo 2015 metų jie nebežaidžia karų, banditų ir prievartautojų. Po to, kai 2013 metais buvo priimtas Globalus Įstatymas Apie Žmogaus Gyvybę, laboratorijos nebegamina žmogaus klonų dideliais kiekiais.

            Visų kontinentų miškus nūnai aprėpia globali atskaitomybė ir atsakomybė, ir pokrikščioniškoji Europa, pergyvenusi trumpą dvasinio bei fizinio kanibalizmo laikotarpį, grįžta atgal į post-post-postmodernią senoviškai ateitininkiškąją gamtos religiją. Tai nereiškia, kaip buvo pranašaujama, dechristianizacijos, kad įsitvirtintų triumfuojąs pasaulietiškumas. Priešingai, dieviškasis žmogaus gyvybės pamatas pripažįstamas kur kas įmantresniais apibendrinimais. Gamta, kuri teikia mums gyvenimą, yra iš esmės gera; gerasis Dievas veikia per gamtą; todėl gamta priimama palankiai kaip Dievo ranka, sykiais globojanti, o sykiais baudžianti. Po rūsčių bausmių žmonija, ypač Europa, tapo kur kas protingesnė. Todėl Europa dabar visais požiūriais – ir pragmatiniais, ir dvasiniais, - vadovauja globaliai aplinkosaugai. Po to, kai krikščionys, žydai ir musulmonai galų gale sutarė turį bendrus pagrindus kaip tikintieji, ši didžioji bendrija vyrauja prieš mažėjančią materialistiškų vartotojų ir egoistiškų bedievių gausą. Filosofai dabar daugiau kalbasi ir daugiau vaikščioja, ne vien sėdi ir rašo. Tokia kultūros raida vėl daro teigiamos įtakos pagrindinei, natūralesnei žmonijos mąstysenai.

            Šioji ir vėl junta gavusi galimybę išgyventi keletą šimtmečių ilgiau.

            Blogosios žinios, be abejo, yra kitokios.

            Europos vienijimasis 2020-aisiais tebelieka neišspręstas ir prieštaringas reikalas. Konstitucija Europai pareikalavo penkerių metų ir daugybės papildomo darbo, kol tapo priimta. Šiame kelyje ankstesnis „federalistinis“ požiūris nuėjo į šalį; įsivyravo suverenių valstybių, besivienijančių principais, kuriuos iš anksto reiškė Europos konvencijos ir nacionalinės konstitucijos, samprata. Vienybė nūnai grindžiama bendradarbiavimu prekyboje ir amatuose bei gynyboje – nuo karinės iki ekologinės, - bet ne daugiau. Tuo pat didėjo susipriešinimai kas link santykių su JAV, Rusija ir Afrika, taipgi skirtingai vertinant Europos tapatybės netekimo tempus ir prasmę. Būtent pastarieji įvykiai Europos Rytuose atnešė naujų išmėginimų, bet ir daugiau solidarumo. Įvykus trečiajai Rusijos griūčiai, kai jos azijinės dalys (už Uralo) palinko suartėti su Kinija, europietiškoji Rusija (Moskovija) pareiškė staigią reikmę ir siekį, kartu su demokratijos pažadais, lietis į Europos Sąjungą. Pastaroji, atsižvelgdama į apsisprendusios Rusijos troškimą, pradėjo derybas su Kinija nustatyti Uralo kalnyną kaip skiriamąją liniją tarp dviejų didžiųjų tiesioginio intereso zonų.

            Pokrikščioniškų tikrosios Europos netikinčiųjų ir musulmoniškų tikinčiųjų miksas neatnešė realios konsolidacijos; priešingai, rasinio bei religinio pagrindo konfliktai tapo kasdienybe. Bet kuriuo metu tai gali virsti visos Europos masto susirėmimais. Numatant, jog tai kainuos šimtus tūkstančių gyvybių, todėl reikės demografinių kompensacijų, dirbtinė žmonių gamyba generinėse laboratorijose šoko į klestinčios ir valstybių remiamos pramonės lygmenį.

            Šioje mokslo raidoje atsirado itin svarbi linija – gebėjimas genetiškai įtvirtinti „naujuosius žmones“, atmetus prieš tai praktikuotus sentimentus, svajones ir emocinę meilę, kuri nūnai susiaurinama iki seksualinės partnerystės praktikų. Šeimos institucija laikoma atgyvenusia (pokrikščionių, ne musulmonų tarpe), ir kadangi homo sapiens arba mąstančių primatų reprodukcija vis labiau industrializuojama visuotinai plečiantis klonavimui, žmogaus patinų poreikis drastiškai krenta. Tarp skurdžių šalių moterų – naujausia patraukli, gerovę žadanti profesija darosi kiaušinėlių ir embrionų veisyba.

            Kadangi perspėjimai dėl atšilimo buvo praktiškai ignoruojami, - nepaisant protokolų ir konvencijų, - vandenynai ėmė kilti. Todėl Europos šalys su dideliais miestais ir net sostinėmis kaip uostais planuoja (kai kur itin skubiai) statyti didžiules dambas galimai apsaugant jų miestuose sutelktą civilizaciją.

            Masinio žudymo ligų (kai kurias tyčia įvedus, kad būtų stabdoma demografinis sprogimas ir skurdžių kontinentų revoliucija prieš Europą), juolab globalių teroristinių struktūrų žiaurumo genamos – o šios jau netoli visiško tarptautinio diktato – suklesti desperatiškos populistinės religijos, tikėjimai kosminiais gelbėtojais ar tariamomis galimybėmis emigruoti iš mūsų nuprotėjusios planetos. Tai sukuria daugybę naujų ir didžiulių sektų.

            Kol dar padrikos, nesuvienytos, jos bejėgiškai stebi artėjančius Centrinės Pasaulio Valdžios įsakus, o šią santvarką jau paskelbė Pasaulinio Terorizmo Sąjunga. Daugelis europiečių būtų linkę kapituliuoti, palikdami užsispyrusias JAV jų pačių likimui.

            Galų gale, kai tas teroristinis Kažkas jau žino, kas darytina, į pesimizmo dvasią žengia nauja viltis ir tuoj pat paverčia optimizmu. Todėl šiandien dar nėra jokio pagrindo pesimistiškai žvelgti į 2020-ųjų Europą.

(2005)

 Iš kn. Mūsų Europos vizija 2020-iems. Europos Parlamento ELP-KD grupė, Briuselis, 2006

Autorizuota iš anglų k.

Bernardinai.lt, 2017-09-26