Esame kariuomenė

Esame kariuomenė

Kalba Ariogaloje, 2017-08-05

Sveiki, labai labai gerbiami ir mylimi žmonės!

Kiekvienas susirinkimas kasmet čia, šioje vietoje, yra reikšmingas pats savaime ir yra simbolinis: mes esame. Mes ne tik čia esame, mes esame kaip Lietuva. Prisimename amžino atminimo veteraną Antaną Lukšą. Čia kaip niekur kitur žmogus prisimeni jo tvirtą ir nuolatinį šūkį: „Laikom frontą!“ Turėkim tą frontą širdyje - kaip kalbama apie Lietuvą širdyje. Lietuva ir yra laisvės frontas. Laisvės būti savimi, būti oria, garbinga tauta, nepataikaujančia ir nepaperkama; tai turi būti mūsų visos visuomenės, visos tautos ir valstybės principas, kuris nuolat egzaminuojamas: o gal pavyks juos papirkti? O jeigu ne visus iš karto, gal po vieną – tai grupelėmis, tai kokiomis nors intrigomis ir kiršinimais. Taip turime matyti ir matome, kad frontas yra visą laiką. Tai nėra apkasų linija kada nors senovėje. Dabar! - ta linija ir frontas eina per kiekvieno širdį, per kiekvieno protą. Kur tas frontas įlaužiamas, kur širdis susvyruoja ir pasiduoda, ten mums kyla grėsmė kaip valstybei, kaip garbingai tautai. Galime likti kokia nors negarbinga pataikūnų kompanija, bet neilgai tada išbūsim kaip Lietuva.

Štai  ką norėjau čia pabrėžti, prisimindamas Antaną Lukšą ir visus kovotojus. Ir tuos, kurie dar yra tarp mūsų, ir tuos, kurių jau nėra. Bet jų dvasia tebūnie gyva, ir ji turi būti palaikoma.

Manau, kad bent tie, kurie yra šiame slėny, susivokiame, kad esame kariuomenė, armija. O „armija“ pagal tarptautinę žodžio reikšmę yra ginkluoti žmonės, kurie gins savo kraštą, savo šeimas, savo namus ir savo tapatybę. Ar esame pakankamai ginkluoti? Gerai, kad tiesiogine prasme dalykai dabar yra pagerėję, ir ginkluotosios pajėgos galų gale yra geriau finansuojamos. Be to, čia pat Lietuvoje turime nuolat esančius sąjungininkus. Bet ne tik apie tai reikia galvoti, ir būtų klaida nusiraminti. Turime būti ginkluoti sąmonėje, ginkluoti širdyse, kad į mūsų sąmonę ir širdis nesiskverbtų nei kapituliacija, nei išdavystė. Tai nuolatinis procesas. Ko gera, jis truks dar ilgai. Bent jau tol, kol greta mūsų tebegyvuos grėsminga ir grasinanti, mūsų laisvės nepripažįstanti buvusioji ir tebesanti imperija. Todėl būkime mobilizuoti.

Jeigu pasakiau žodį „armija“, tai puikiai supraskime, kad armija, kariuomenė ir visuomenė kaip kariuomenė arba turi arba neturi rezervo. Mes buvom susilpnėję, kai karinis rezervas tapo neremiamas ir net naikinamas. Dabar jis vėl atkuriamas, bet turime puoselėti rezervą ir rūpestį tuo rezervu pačioje visuomenėje. Ar rezervas gausus? Norėčiau kurią dieną arba gal dar bent vieną-kitą kartą čia dalyvauti ir pamatyti jaunų žmonių antplūdį. Jie - tai susivokęs savyje Lietuvos laisvės rezervas ir susirenkantys kartu su vyresniaisiais, kad patvirtintų savo buvimą ir pasiryžimą neatiduoti Lietuvos.

Paskutinė mintis, kurią norėjau pasakyti, tai puolimai, kurie dabar labai pagausėję, sustiprėję ir suįžūlėję. Puolimai prieš Lietuvos laisvės kovas, prieš kovotojus ir tuo pačiu prieš Lietuvos esmę. Tai organizuota veikla, specialiai politiškai finansuojama iš tos pačios kaimynės agresorės pusės. Tai dalis karo, kuris tęsiasi – ideologinis, dvasinis karas sutrikdyti, palaužti, suklaidinti, padaryti Lietuvą neatsparią. Mūsų frontas turi daryti Lietuvą atsparią, ir ne tik savo tarpe, bet ir aplink, kad abejingesnieji, ne visai susiorientuojantys arba pavilioti kokių nors madingų laikinų blizgučių nenutoltų nuo savo buvimo ir darbo Lietuvai pareigos.

Štai nuolat puolamas ginkluotasis pasipriešinimas. Matome šiek tiek gynybos pastangų, bet aš per mažai matau atramos – mūsų atramos į tą atramą, kuri egzistuoja. Tai Lietuvos įstatymai įtvirtinantys Lietuvos pasipriešinimą, konkrečiai, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį. Su juo - 1949 metų Nepriklausomybės atkūrimo ir būsimos laisvos Lietuvos Deklaracija. Esame įtvirtinę Lietuvos Seime – aukščiausioje valdžioje ir prezidentams remiant, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdis buvo vienintelė teisėta valdžia okupuotoje Lietuvoje. O priešas, anuomet labai aršus, vėliau klastingas ir gudrus, tolydžio mėgina pakirsti šią sampratą ir nuostatą. O gal jie buvo neteisėti, kokie nors „bėgiojantys po miškus“? Taip vieną kartą dar savo karjeros pradžioje lengvai numetė ir dabartinis Rusijos prezidentas: „jie bėgiojo po miškus, ir mes juos patvarkėm“. Anie gali sau sakyti ką nori, bet mūsų supratimas turi būti neišplautas. Tai tikroji Lietuva, kovojanti Lietuva, vienintelė teisėta Lietuvos valdžia ir jos politinė linija. Jokių ginčų, kokie sprendimai buvo padaryti, ar kas nors gerai juos darė ir ar turėjo teisę daryti, - tai eina į kitą pusę. Kiti sakė, kad čia neteisėta valdžia, neteisėti sukilėliai, neteisėti maištininkai, ir juos reikia šaudyti, karti, tremti ir sunaikinti. Kaip carų laikais. Atlaikėm, jūsų dėka Lietuva atlaikė. Atlaikė tą frontą, kuris buvo ypač svarbus priešui siekiant Lietuvos laisvės dvasią palaužti: ir fiziškai, ir pažeminimu, ir sunaikinimu, kad jos nebeliktų. Patikrinimas, įnašas visų tremtinių, ir gal ypatingai motinų, močiučių, auklėjančių, palaikančių vaikų širdyse meilę tolimai Lietuvai ir tikėjimą, kad mes grįšim. Mes vėl turėsim Lietuvą ir galėsim jai dirbti – štai kur irgi buvo fronto linija. Branginkime ją. Čia turime šios linijos veteranų, bet pasirūpinkime taip pat rezervu. Kvieskime rezervą jungtis, keltis ir kiekvieną kartą būti kartu su veteranais! Ačiū.