Kalba Daukanto aikštėje

Kalba Daukanto aikštėje, 2017-09-01

            Rugsėjo pirmiausioji. Tai mokslo, mokslinyčių ir mokslinčių diena. Ypač tų būsimų mokslinčių, kurie ateina pirmąsyk ir kiekvienas atsineša svarbių idėjų savo naujose galvose. Nuolat laukiu, kada jie ims Lietuvą į savo naujas rankas. Ateina ir mokytojai, kurie rūpinasi, džiaugiasi nauja rasoda, daržais ir atžalynais. Vaikų galėtų būti daugiau – čia jau tėvelių ir Vyriausybės problema. Visą šią bendruomenę, kartu ir tų smalsių mokslinčių tėvelius nuoširdžiai sveikinu.

            O rugsėjo 1-oji yra ir kitaip, net istoriškai valstybiškai svarbi diena. Prieš 24 metus tai buvo pirmoji diena Lietuvai be užsibuvusios, kažko užgaišusios okupacinės kariuomenės. Keitėsi mūsų savijauta ir sąmonė. Kitataučiai lietuviai – tikrai jau ne okupantai. Visi Lietuvos žmonės, kaip sakydavom didžiojo Sąjūdžio pakilimo laikais.

            Žinojom, ką darėm, kai paskelbėm rugsėjo 1-ąją Laisvės diena. Paskui atėjo labiau suaugę mokslinčiai ir perstūmė į „laisvės naktį“, penkios minutės prieš vidurnaktį. Prigeso, patys prigesom ir  nebeminim. O reikia minėti. Nepasiduokim. Laisvė tai viskas. Šviesa ir tiesa. Apie tai giedame „Tautiškoj giesmėj“. Saulė užteka ne vidurnaktį. Sugrąžinkim Laisvės dieną į dieną. Rugsėjo pirmąją.