Ką būčiau pasakęs
Tai apie šiemetį tradicinį Medininkų žudynių ir aukų paminėjimą sovietų karo nusikaltimo vietoje – Medininkų užkardoje. Būčiau kalbėjęs štai apie ką.
Valstybės gynėjų kraujas ir tolydinis testas: ar esam verti tikros valstybės, ar esame kaip žmonės ir valstybė verti laisvės.
Teisingumas – tai valstybės pagrindas (nuo Romos laikų). Ar galimas teisingumas neparemtas tiesa? Melagių šalyje to klausimo nebūtų nė kam teikti. Paklauskim bent savęs.
Yra dvi tiesos, kurias Lietuva pasakė pasauliui Kovo 11-ąją ir Sausio 13-ąją.
Pirmoji: Nepriklausomą Lietuvą sunaikino svetima jėga.
Antroji: SSRS kariauja nepaskelbtą karą prieš suverenią Lietuvos valstybę.
Karas – tad pulti ir žudyti beginklius kitos šalies žmones yra ne šiaip koks, o karo nusikaltimas.
Kur brendo šis kaltinimas?
Borisas Jelcinas pasakė viešai per derybas: „mes juos visus jums atiduosim“. Tai buvo 1992-ųjų pradžia. Lietuva veržėsi į tarptautinį pripažinimą ir siekė užsilikusios okupacinės kariuomenės išvedimo.
Pasiekėm. Bet įvyko politinės valdžios virsmas, ir Karo nusikaltimai išnyko net iš paveldėto posovietinio baudžiamojo Kodekso. Atitaisėme tik 1997 m. po naujų Seimo rinkimų. Bet ar buvo bent sykį taikyta ši norma ir toks baudžiamasis persekiojimas? Ne. Medininkuose ir toliau tebuvo įvykęs „dviejų ir daugiau asmenų nužudymas“.
Reikėjo dar, kad ateitų prezidentė Dalia Grybauskaitė su nauja politine valia. Tik tada karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui kaip antai Sausio 13-oji ir Medininkai, tapo nepriklausomos Lietuvos (su priklausoma teisėtvarka) jurisprudencijos tikrove.
Ir tai – nenuosekliai.
Nekalbėjom teisiškai apie karą prieš Lietuvą ir žmoniškumą, nesiekėm jo teisingai apibūdinti. Prisiminėm sovietų teroristų siautėjimą, bet teroristinio karo neįvardindavom. Juolab – teroristinės valstybės, nors ši praktika buvo jos tęsiama ir tobulinama.
Tai jau tęsėja, kuri ligi šiol nuosekliai dangsto savo teroristus. Piliečių mat neišduodam, ką jie bebūtų jums padarę.
O mūsų pačių, imant Medininkus, teisinio darbo derlius? Absoliučiai menkutis, dažnai panašesnis į bylos žlugdymą.
Po kelerių metų susiklostė pagrindinis tyrėjų sandėris: jokio Vilniaus omono, tik Ryga. Jokio Makutinovičiaus, kurį paminėjo Tomas Šernas. Ir detalės, prisiminkime.
Atsainus organizavimas ir minimalios tyrimo jėgos; įkalčių pradanginimai (net liudijimų!), stoka paprastų paieškų. Ar kas nors domėjosi buvusio prezidento M. Gorbačiovo archyvu? O juk jis žadėjo žudynių dieną viešėjusiam JAV prezidentui G. Bushui: „nesirūpinkit, aš pats imsiuosi, asmeniškai kontroliuosiu tyrimą“. Makaronai naivuoliams, bet tikrinti juk reikėjo. Klausiau apie tai laišku dabartinio prokuroro tyrėjo S. Versecko, domėjausi taip pat kitais neatsakytais dalykais, pavyzdžiui, ar apklausti V. Valickas, Z. Vaišvila?
Tebelaukiu aukštojo prokurorinio atsako iš erdvių. Bemaž metai.
Nenorom vis grįžta mintis ir išvada. Yra aukštesnės, bene artimojo užsienio jėgos, kurioms visai nenaudinga tikras Rusijos karinių nusikaltimų tyrimas.
Vienas minėtų liudininkų juk sakė apklausos procese: žinau daug, bet noriu gyventi. Jei taip, tai tebesam teroro pasaulyje. Ir savo negarbės, deja.
Būčiau taip sakęs Medininkuose. Vis tiek teberūpi man šita valstybė.
Lzinios.lt, 2017-08-01