Po Hamburgo viršūnių

Po Hamburgo viršūnių

            Hamburgerių piknikas paliko atgaivos įspūdį. Ne tokios jau didelės pasaulio problemos, nebent prekyboje.

            Ak, buvo net emyras atvykęs, visos medijos rateliu tanciavojo aplink. Tik ne dėl svarbiausių dalykų.

            Bet stambieji pasikeitė pagarbos pareiškimais („ty menia uvažaješ?“), tad lyg dar nepradės didelio karo.

            Mažasis Europos-Rusijos karas dėl Ukrainos tęsiasi ir tęsis naujais kampais. Vieni tebekalba apie Minską – ne Astravo bombą, o krūvelę popierių, - kiti jau laidoja šią seną feiko temą. Reikia gi kuo nors dengti masinę Malaizijos lėktuvo keleivių žudynę prieš trejus metus virš Ukrainos. Tokia sukaktis praėjo, reikėjo ašarotojus tiesiog iškęsti. Smirnovai-Girkinai, būk ramus. Olandija per maža, kad ką nors cypteltų Hamburge.

            Bet generalinės invazijos į Ukrainą faktas (iš kažkur atėjo motorolų priverbuoti „separatistai“) tebekybo kaip girnapusė ant Kremliaus kaklo. Imtasi naujų veiksmų pagal senus modelius.

            Taip atamanas Zacharčenka, nelyginant koks buvusio Belgų Kongo gabalo lyderis Čiombė, paskelbė naują valstybę. Užuot žlugusio Novorosijos projekto – dabar Malorosiją. Ankstesni carai, dar 19 amžiuje, buvo taip praminę Ukrainą. Valgydavom net „mažarusiškus“ barščius. Ir štai jau šimtas metų buvusi Maskvos kolonija nuosekliai virsta Europos valstybe. Dekolonizacija Europoje, tad savitais būdais. Kremlius padeda kuo galėdamas, kad ukrainiečiai pasibjaurėję visai nutoltų nuo samdinių rankomis siautėjančios Moskovijos. Ši atlupinėja ši žemes ir žmones gabalais kaip Kaukaze, kaip Moldovoje. Užgrobinėja versloves ir laivynus. Pagrūmoja Baltijos kryptimi. Kadaise atlupę Kareliją, galim atlupti dar. Neveltui ir Jonas, ir Petras, vienas Žiaurusis, kitas Didysis, prisakė veržtis iki visų jūrų. Galų gale, net dūmijantį „Admirolą Kuznecovą“ paleido užkariauti Sirijos.

            Tad kokios dar naujos senienos?

            Atamanui antai leista pasiskelbti valstybe. Nuo šiol visus kvailinamus interesantus galima bus pasiųsti žinoma triraide kryptimi – ne į Maskvą, nes mūsų Kryme nėra, o į Donecką pas prezidentą Zacharčenką. Tai kelias į visuotinę taiką, o kas jos nenori?

            Taip juk ilgokai Europą mulkina Tiraspolio, Cchinvalio, Suchumio marionetėmis. Leidžiama tęsti. Krymo „nepriklausomybė“ tetruko vieną parą. Po to buvo nurodyta prašytis į Rusiją. Kada gi Malorosijos vadas Zacharčenka pasiprašys į Rusiją?

            O kada paprašys esminės pagalbos išvaduoti fašistų užgrobtą Kijevą? Juk jau 1939-ųjų pabaigoje Stalinas paskyrė „Suomijos Liaudies Respublikos“ valdžią užgrobtame pasienio miestelyje Terjokuose ir davė dvi raudonarmiečių divizijas į pagalbą išvaduoti visą Suomiją. Ten išsilaužė dantis.

            Tačiau durdomas tęsiasi. Užsikandant hamburgeriais.

„Lietuvos žinios“, 2017-07-21