Santykis yra viskas

Santykis yra viskas

            Viena svarbiausių nūdienos užduočių – tai santykių gerinimas su šūdu.

            Šūdas yra faktas, todėl klaida būtų vengti šių santykių – apeiti, neliesti ir neuostyti. Vadinti šūdą tik slapyvardžiais. Manoma, kad šūdas nuo to tik dar labiau šūdėtų.

            Negerai yra nekalbėti apie santykių gerinimą. Apie tai reikia kalbėti ir kalbėti nuolat. Nekalbėdamas apie santykių gerinimą, tu atrodytum politiškai nekorektiškas. Nekalbėjimas, ir būtinai kasdien, apie geresnius santykius su šūdu jau savaime blogintų santykius. Keltum įtarimų. Tai tu liktum kaltas dėl to, kad šūdas dvokia.

            Susidūręs su šūdu, neturi nė truputėlio raukti nosies, nes tai gali būti suprasta kaip stoka korektiškumo ir tolerancijos bei nelanksti diplomatija, fundamentaliai kenkianti santykiams.

            Klausytis nesąmonių – geras tonas. Siūlyti pokalbininkui sąmoningesnę ir nedvokiančią temą – blogas tonas. Užgaulu.

            Spirdamas šūdą šalin, tu jo kokybės anaiptol nepagerinsi, tik prarandi ryšį. Todėl skatintinas švelnus, empatiškas bato santykis su „kietos konsistencijos organinių trąšų gabalu“. Batas palaipsniui pripras.

            Čia, beje, gali rastis problemų, jei šūdui ims ir nepatiks, kad tu kontaktuodamas per mažai išsišūdini. Sakys – ė, vengia! Įtars, kad esi nedraugiškas. Puoselėji kitokią kokybę. Nuspręs užversti tave vis didesniais kiekiais. Palaidos šūde kiekybiškai, ir viskas.

            Nenustebk, jei šūdą erzins ta aplinkybė, kad tu dar ne visai šūdas. Tai natūralu. Verčiau stenkis apsimesti, kad ir tu jau beveik šūdas. Teplioja, o tu šypsokis. (Pilotažas.) Atrodys, kad suartėjate širdimis, vyksta konvergencijos procesas arba palaipsnis šūdėjimas. Šūdas tegul ir nujaus, kad ne visai taip, bet jam patiks, kad gausėja panašumų. Artėsite į santapą, nes niekas nenori karo. Sąšūdis geriau, negu konfrontacija. Vardan pažangos gali net gulti su šūdu į vieną lovą.

            Taigi svarbiausia yra laikysena. Reagažas. Tau tepa marmūzę nesvarbu kuo – tu šypsaisi. Apkabini ir leidiesi apkabinamas. Juk nepaprašysi, kad liautųsi šūdinę. Kad patrauktų šalin, pavyzdžiui, tą bjaurų šunį. Arba žvengiantį ministrą. Būtų baisus diplomatinis išsišokimas.

            Kontroliuok save, kad nė nemirkteltum, kai tau šūdinai meluoja. Tave laiko visišku šūdu, o tu to neatmesk ir nepriimk. Savo požiūrį laikyk sieloje, kol kas atkirstoje nuo veido. Jame tešvinta palankumas šūdžiams ir šūdėjimui. Kiekvienas vis tiek lieka su savo tiesa, tad asmeninę dorovės konvulsiją dėkis būties gelmėn, į patį dugną. To reikalauja spėriai ateinąs postmerdenumas ir visuotinis merdizmas.

            Lietuviškai būtų šūdizmas. Tai paskutinioji. Todėl žinotina kiekvienam: pokrikščioniškoje Vakarų ideologijoje po beprasmizmo įsigalėjimo, kaip dabar, ateinąs šūdizmas nepalieka prošvaisčių. (Įdomu, kodėl ši sistema nedėstoma, pavyzdžiui, kaip komunizmas?) Pastebėkim, kad visi gilieji antižmogio dalykai – tarpusavy sąryšingi.

            Taip į magišką dvikojų sielos trikampį susiklosto niekumas, beprasmizmas ir šūdumas.

            Iškritęs iš jų sistemos, daraisi realiai (reáliai) neveiksnus. Gal brangini savigarbą, bet kas iš to?

            Neįtikdamas netinki; tai blogiausia, kas laikinai gali nutikti. Bet sekdamas mūsų mokymo gairėmis, nesiblaškydamas, išliksi net užliejančio bendrojo šūdo paviršiuje.

            Niekada nepamiršk, jog šūdėjimas traukia į totalią pliūrę, ir tai yra gẽra. Kieti gabalai – praeities liekanos.

            Klasikas įžvalgiai guodė:

     „Plunksnos apžels tuoj, padaigos jau kybo,

     ir būsi kaip mulkiai visi“.

Citatizmas apskritai skatintinas, mat lieki tartum neatsakingas.

***

Tokia – atrodytų – generalinė linija, ir kitaip jau nebus.

Konsensas per kontinentus. Dvikojams besparniams – gerai, tad sistema nesitrauks, nesikeis, jokių pertvarkų, tik tobulės ir ginsis nuo kitamanių. Užsištampuos kaip šūdžių laimė per amžius. Ėdam kits kitą!

Šūdžiai tai tie, jeigu kam neaišku, kurie daro iš Lietuvos šūdiną reketininkų valstybę. Sušikę išvažiuos, ir tegu ją skradžiai.

Ir nejau tai visai nesulaikoma?

O, dar yra Dievo paukšteliai. Nei sėja, nei pjauna. Čirikinai, kuriuose čirena dangaus viltis. Antai ir pavieniai žmonės, kurie ką nors myli, gelbsti.

Atsiprašau visų vadų, bet yra šioj žemėj ir ne šūdo. Iš mažų resursų, bet gali dar kilti Nešūdo sąjūdis. Kiek jo nekęstų ir nedergtų visagaliai šūdumas ir šūdizmas, kiek nešūdytų medinėse durnių geldose, o sukilimas gali kilti.

Kartą įvyko juk, buvo!  Tai Lietuvos viltis ir jos misija pasauliui. Nesidrovėkim skelbti. Šalin šūdizmą, būkim žmonės.

Susičiulbėkite, paukšteliai, susikukuokite. Atėjo pavasaris, antai šventėm Velykas ir Motinos dieną.

Lzinios.lt, 2017-05-25