Aistros dėl pilietybės

Aistros dėl pilietybės

            Ginčuose dėl daugybinės pilietybės pirmiausia reikia aiškumo.

            Neteisinga kalbėti tik apie „dvigubą“ pilietybę. Jeigu svarstom dvigubą arba dvilinką, tai kodėl ne trigubą ir keturgubą? Jeigu leisime daugiau, negu vieną ir ne kaip išimtį, tai toliau ribos nėra. Pavyzdžiui, žmogui persikėlus iš Anglijos į Airiją. Todėl būkime nuoseklūs ir sąžiningi, kalbėkime apie įteisinamą ir įkonstitucinamą leistiną daugybinę pilietybę. Prie Lietuvos – dar ir visų ES arba NATO šalių. Draugiškų mums ir sąjungininkių pagal didžiąsias sutartis.

            Taip pat nekalbėkime tartum apie tuos, kurie kur nors persikėlė arba apsigyveno. Čia problemos nėra, o tokių jausmingų žodžių priveliame. Kalbėkim apie tuos, kurie įsipilietino kitoje valstybėje, kitoje piliečių bendruomenėje. Jie ten tampa visateisiais piliečiais, sveikina savo karalienę, o mes norime, kad galėtų dalyvauti ir Lietuvos atstovų bei prezidentų rinkimuose. Gal pavyks, tačiau tai nėra gausių išvažiuojančių atvejis. Jeigu išvykusiems į nebe ES narę toji šalis lieps atsisakyti pilietinio ryšio su ES nare, bus nauja padėtis; gal skausminga, o gal ne. Jungtinei Karalystei pykstantis su ES (nors to niekam nelinkiu), gali ir taip atsitikti. Jeigu JK nereikalaus, o daugybinės pilietybės problemų sukels dabartinė Lietuvos Konstitucija, tai galimas jos pakeitimas taikytinas jau NATO ribose. Ko nūnai reikalauja JAV, tartum nežinau, bet būtų geriau patiems netriukšmauti.

            Judėjimas nėra vienakryptis. Kitų šalių (kol kas ES ir NATO) piliečiai gali norėti, net gausiai, Lietuvos pilietybės, ir ją gaus vos užėję į kontorą. Aš nespalvinu, bet matau. O jeigu į mūsų kontorą nusidrieks eilės jau turinčių nebe vieną pilietybę, tačiau rodančių tiktai Kipro pasus?

            Todėl, broliai, prieš kerpant reiktų dešimt sykių matuoti.

Delfi.lt, 2017-04-11