Pastabynas

Pastabynas

            Nabašnykų liudijimai praverčia teismuose, jeigu teisėjui stinga būtent lemiamo argumento.

            Su tuo nūnai susidūrė žilagalvis Antanas Terleckas. Jo anoniminis šmeižikas, kažkaip išaiškintas, buvo pralaimėjęs teisme, bet atsigriebė apeliuodamas. Mat šmeižti buvusį disidentą neva remiantis neva girdėtais (arba prasimanytais) buvusio ir kažkada mirusio kagėbisto žodžiais – ne nusikaltimas. Tai tik nuomonė, kad nabašnykas nemelavo; žinia bei diskursas iš pragaro, ir apeliaciniam žinių gana. Pavadino „kritika“. Steikite kritikų sąjungą.

            Nenauja situacija, nors galėjome manyti, jog ši praktika – jau praeityje.

***

             Gavom užsienio žinių.

            Rusijos Federacijos aukštoji vadovybė, nenuilstamai rūpindamasi tautos gerove, atkreipė dėmesį, kad rusų negausėja net Rusijoje. „Rusų pasaulis“ praranda perspektyvą. To priežastis – neaugantis išrinktosios tautos gimstamumas, kurį būtina skubiai padidinti.

            Labiausiai kalti vaikai, kurie negimsta tuo numušdami gimstamumą; bet yra ir kitų veiksnių.

            Prezidento kanceliarija skubos tvarka rengia įstatymą, kurį teikia Valstybės Dūmai – uždrausti šalyje prezervatyvų vartojimą. Kaip vakarietišką slapto genocido ginklą. Išimtis Tatarstanui (gimsta per daug) ir Š. Kaukazo regionui įskaitant nepriklausomą P. Osetiją.

            Atsižvelgiant į Dūmos lytinę sudėtį, tikimasi, kad šis patriotinis įstatymas bus priimtas pirmuoju skaitymu.

***

             Populofobus arba liaudies priešus pakeitė homofobai – žmonių priešai.

            Neleiskite fobams įsigalėti. Jie turi būti traktuojami taip, kaip yra to nusipelnę.

            Šūkis plinta. Kiekvienam fobui bus įstatymiškai liepta prisipažinti, registruotis ir kas dieną išvalgyti po dubenėlį Sosnovskio barščių.

***

             Trijų raidžių futbolas yra ne tas, kurio fifavimas neseniai buvo prikaustęs bemaž viso sportinio pasaulio dėmesį. Ne, čia svarstomi vietiniai veiksmai su raidėmis, kuriomis Lietuvos pasuose yra ar būtų rašomos žmonių pavardės. Ar išimtiniais atvejais papildysim lietuviškąjį rašmenyną dar trimis ženklais žyminčiais ne skirtingą tarimą, bet ypatingą rašomojo asmens kilmę?

            Trys raidės,  ne tos iš tvorų, yra paplitusios Europoje, tad pageidaujantiems nelietuviams rašom, ir kvit. Na, dar kelioms marčioms. Uodegėlių – ne, skersabrūkšnių – ne, o kirilicos neleidžia gimtoji kalba ir kovų dėl lietuviškos knygos tradicija.

            Tada viskas paprasta. Rimki, marių tu žuvie.

            Norėdami nuosekliai prisipratinti, pirmiausiai leiskime „W“ formos marškinėlius, ne tiktai „T“.

            Taip! Čia tiesiog žodis, ne partijos pavadinimas.

***

             Yra šalis, nors ne vienintelė, kuri įslaptindavo savo numarintus klasinius priešus: politinius katorgininkus bei kitkart milijonus paprastų darbščių valstiečių, iš kurių budeliai atimdavo paskutinį maisto grūdą. Lygiai įslaptindavo paimtus į nelaisvę ir nužudytus priešo karius. Taipgi politikus. Lietuvos partizanai buvo ir kariai, ir politikai. Kam tie jų kapai, dar imsit skaičiuoti. Nereikia nė vardų.

            Dabar (arba vėl) tas pat laukia savų Rusijos kareivių. Nereikia vardų, tik nežinomi dingusieji Putino kare; nereikia skaičiaus. Patrankų mėsa. Nulis.

            Gyvieji ploja. Gyvieji biologiškai, taip reiktų sakyti.

            Iš plepalo „niekas neužmirštas“ Rusijos valdžia siūlo pereiti į tikrovę: visi pamiršti.

***

             Kai pradės visi bėgti į Vakarus, tai pirmiausiai į Lietuvą. Tarp spartuolių, jeigu neperims Kremliaus vairo, gali atsirasti Dima... Rogozinas! Kandidatas į Lietuvos pilietybę, jo bobutė gyveno Vilniuj.

Jonas Žemkalnis

„Literatūra ir menas“, 2015-09-25