Prezidentas, baigdamas savo įžanginį žodį diskusijoms apie istorijos didaktiką ir patriotinį bei pilietinį ugdymą, pareiškė, jog šios diskusijos turi pagaliau nubrėžti aiškią ir suprantamą koncepciją bei jos gaires, kaip vaikai bei jaunimas turi būti mokomi Tėvynės meilės istorijos pažinimo keliu.
Tačiau, diskusijoms vos įsibėgėjus, paaiškėjo, jog toks prezidento pageidavimas greičiausiai bus neįvykdytas ne tik tądien, bet ir artimiausiu metu. Tas atotrūkis, kuris visus 15 metų egzistavo tarp politikų, akademinės bei teorinės minties žmonių bei pedagogų tebėra toks pat didelis, kaip ir anksčiau.
V.Ališauskas kalbėjo apie tai, jog dezintegruotos bei autentiškumą praradusios visos pamatinės istorinę, valstybinę bei patriotinę sąmonę apibrėžiančios sąvokos yra visiškai deformuotos; jūs raginote remtis „natūralia ideologija“ – „iš širdies“ plaukiančia Tėvynės meile, prisiminti V.Kudirką ir kitus pirmojo Atgimimo patriarchus, kuo aiškiau ir principingiau suvokti pamatinę laisvės ir nelaisvės skirtį, A.Bumblauskas kalbėjo apie „didžiųjų naratyvų“ žlugimą, prie kurių priskyrė šiandien esą jau atgyvenusį pirmojo Atgimimo patriarchų „diskursą“.
Bendrą vaizdą papildė istorijos vadovėlių rašytojų, kuriuos visi kritikavo dėl „empirizmo“ ir „faktografijos“, vardu kalbėjęs E.Bakonis, kuris pareiškė, jog šie vadovėliai yra visiškai geri ir tinkamai ugdo jaunimą, o jokios „teisingos istorijos sampratos“ negali būti.
Kur išeitis iš šios situacijos? Ar matote kokius nors ženklus, kad ši išeitis gali būti rasta?
Ryšys tarp žmonių, širdies ir atjautos ryšys atkurtų ir jų ryšį su žeme, tėvų atmintimi, gyvąją kultūrą. Yra mokytojų dirbančių šia kryptimi, ačiū jiems. Bet jei tas ryšys neatsigaus, nestiprės, tai ir tapatingos pačiai sau Lietuvos neliks. Bus teritorija, kokie nors gyventojai. Gal net lietuviakalbiai dar kurį laiką. Nėra tautos – nėra problemos, perfrazuojant drg. Staliną. Vis dėlto nepasiduokim, velniai griebtų.
Minėjote, jog prie resovietizacijos pastangų ne mažiau, nei buvę komunistai, prisidėjo akademinio elito tarpe visuomet dominavę kvaziliberaliosios minties atstovai, kurie jūsų vadinamą „natūralią lietuvišką ideologiją“ kritikavo netgi aršiau už sovietinę. Diskusijoje jūs bene stipriausiai susikibote būtent su A.Bumblausku, kuris, neseniai išleidęs savo „Senosios Lietuvos istoriją“, ragino atsikratyti istorinėje sąmonėje dominuojančios archaiškos senosios Lietuvos istorijos sampratos, šiandien neva lietuviškąjį identitetą skatinančios primityviai reikštis cepelinais, medinėmis pirkiomis sostinės Rotušės aikštėje švenčių dienomis bei gero skonio lietuvišku alumi. Ką jūs į tai?
Tokia karikatūra, tai kaip Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“ giedojimas nuo galo į pradžią. Kad būtų juokinga, o salė, sakyta, juokėsi. Bet istorikui juokdario rolė netinka. Lietuva – tai cepelinai, ir neva taip mąstę pirmojo Atgimimo patriarchai. Baikit, broliai. Problema yra kultūra. Net laukiniai gerbia protėvius.
Daug kalbama apie tai, jog jaunimą reikia ugdyti, surandant jam patrauklias ir suprantamas formas. Kokias formas pasiūlytumėte jūs?
Pasiūliau: išsivesti mokinius iš klasės į gamtą ir pasikalbėti apie gražius dalykus. Laukų ir ežero spalvas, paukščių balsus. Kad atsimintų, jei atsidurs svetur. Tėvas Saulaitis naudoja metodą (pats pasakojo) suguldyti paauglius aukštielninkus pamiškėj ir kad keletą minučių tyloje stebėtų linguojančias viršūnes, plaukiančius debesis. Tada sielos nurimsta, keičiasi. Į gera. Kokių dar formų? Mokytojas turi būti žmoniškas, vertinti gėrį. Atras tų formų.
Kaip įsivaizduojate Lietuvos istorijos vadovėlį?
Skiepijantį laisvės, tėvynės, dorovės vertybines sampratas. To vadovėliuose ir dabar pasitaiko, tačiau lyg nedrąsiai, kažko būkštaujant.
Teigėte, jog šiuo metu šalį užplūdo „antroji resovietizacijos banga“. Kokius jos požymius matote jūs? Ko ja siekiama ir ar šiandieninė Lietuvos visuomenė gali jai aktyviau pasipriešinti, ar dar turi reikiamą imunitetą?
Požymius visi mato, tik nevienodai vertina. Gal to trečdalio gyventojų širdžiai jie ypač mieli. Tų, kurie ilgisi nelaisvės. Ir atėjom jau iki tokių nesąmonių, kad jeigu Vilniuje tebestovėtų Muravjovo Koriko paminklas, tai niekas negriautų ir nenukeltų šio brangaus paveldo. Ir prie Seimo rūmų neišsaugojom „LTSR“ blyno, užtat pilna jų keptuve ant Aleksoto tilto didžiuojasi neįtikėtinai susipainiojęs Kaunas.
Dažnai teigiama, jog šiandieninė Lietuvos politinė, kultūrinė bei socialinė realybė, kuri iš tiesų yra makabriška, yra pagrindinė kliūtis patriotizmui formuotis ir plisti. Ar sutinkate su tokiu teiginiu?
Ši realybė turėtų būti suvokiama kaip užduotis ją pakeisti. Pasitarime reikšmingai priminta žmogaus atsakomybė. Tai ir globalinė Vakarų civilizacijos problema: kalnai prirašyta apie žmogaus teises ir jų gynimą (žinoma, būtina ginti!), bet labai mažai – apie žmogaus atsakomybę už tai, koks jis ir kas aplink jį. Normalus žmogus turi norėti, kad aplink jį, taigi jo tėvynėje, būtų geriau. Kai tokį norą ir skausmą vadina atgyvenusiu idiotizmu, tai labai gilus mąstymo nuosmukis.
Ne kartą konstatuota, jog dabartinė valdžia ir jos įtvirtinta sistema nėra suinteresuota jokiu visuomenės istorinio, pilietinio bei tautinio sąmoningumo atgimimu ir net jam visokeriopai priešinasi. Ar matote kokį nors galimą šio atgimimo šaltinį?
Joks Atgimimas neatėjo iš valdžios, o kaip taisyklė – prieš sustingusią, slegiančią, pūvančią valdžią. Atgimimo šaltinis – gyva žmonių dvasia, brolybės gėrio ilgesys. Jeigu to kiek nors rasis netgi dabartinėje „pragmatikų“ valdžioje, tai ji skils visų žmonių labui.
Pagal V.Landsbergio atsakymus pavadinimu "Kelias į naują Lietuvą - per istoriją" publikuota "Lietuvos ryte", 2006 01 16