Vasaros posmai

 

Vasaros posmai

 

Kelionių svajos

 Atrado mano kūną besišypsantį

ant laiko dešiniojo kranto.

 

Ten karvės kramto

atrajoja

nė nesupranta –

žiogo koją...

 

Jis buvo smuiko

muzikos veikėjas

šokėjas pievų Lietuvos

ir jau kažkur toli nuėjęs.

 

 

Vakaropi

  Pavargo žuvėdra prieš vėją,

ir vėjui pabodo pūsti.

Norėtum tu būti ir būti,

vaikuti,

o vos pasivaikščiojęs žūsti.

 

Saulėlydis ėmė ir tolimą tyčia

padarė aukso krantą.

Pas karalaitę kuršių Celtyčią

senė raganė

žuvėdra paliegusi skrenda.

 

 

Gintarėlis ir žuvelės

 Išmetė Baltija

man gintarėlį.

Eisiu šį vakarą

į vakarėlį.

 

Skersai

tyvuliuos bangose man žvaigždelės

o danguje neregėtos

žuvelės.

 

 Susifotkė be problemų

 Kai banguoja ir skalauja

iš po kojų

smėlis baltas išsiplauja.

Truputį svajoju.

 

Vieną sparną, kitą sparną

laikinai turėdams

lyg žuvėdra ir su varna

beskraidyčiau rėkdams.

 

Pasakė pasakymą

 Karr – pasakė varna. Arr

kitaip?

Ar ne varna?

 

Karvė pasakė mū.

Ji pasiilgo namų.

 

Ir apie viską viską

kol ėjom per mišką

daugybė žmonių

sakė pasakė. 

 

Žmonijos pramotei

 Būtum neganius po pievą

anei manęs nei kitų

bernelių –

 

būtų atėjęs raganius

per aukso marias

iki tavo apnuogintų kẽlių –

 

o mes liktume ramūs

piemenys Ieva

lakstytume angelėliais ir yzopu

bešlakstytume

visus nelabuosius boko haramus.

 

 

Atsiprašau

 Jeigu turėčiau aš dvi kaukoles

iš jų nupjovus viršus

išeitų maldai instrumentas.

Dvigubas būgnelis. Šventas

 

išminčiau

žilabarzdi lama

tu manimi prakalbintum

Visatos paslaptingą sielą.

 

Deja.

Aš kaukolę turiu tik vieną.

 

 

Prie Nemuno

 Nemunas – kartais – menamas.

Lyg ir simbolis apie monus.

Kartais – neša lavonus.

 

Kartais būna oi daug jo

nelyginant priešų kraujo.

Norėtume.

 

Kartais padžiūvęs.

Galuojasi vargšės žuvys.

Vietomis.

 

O tankiausiai – tėkmė ašarėlių.

Jomis nuo amžių

                        ir motinėlė

verkia ir sesės žlembia.

 

Paskutinis koncertas

 Jau vasara pasibaigė, Maestro.

Nebemosuoja tavo mano dextra

rikiuojanti orkestrą.

Nebevilioja kaušas švyturėlio Extra.

 

Žiogų pirmieji smuikai išsiderinę.

Saulėlydis palieja vario.

Buria jūra.

Ten darsyk atsistotum.

Pamosuotum.

 

 

Vakaro štilius

Šešėliai ilgyn, debesėliai rausvyn –

štai tikras laikrodis.

O kalendoriaus nereikia man.

Amžinas trumpas laikmetis.

 

Ant, skruzdėlė piligrimė keliauja

per didžiąją smėlio duobėtąją dykumą.

Vėjas pasibaigė. Jūra

nebeskalauja, nes išsilygino.

 

 

Jeigu

 Vaikščios po Lietuvą mano

seni palaikai.

Keisis laikai nesikeis

tik noras kad būtų

šalis

kur upės teka paukščiai šneka

kad būtų jeigut

                                    išvis

norės dar būti toje

pačioje

vietoje.

Taigis.

 

 

Kaip vyšnios viršūnė

 Mačiau save einantį. Jis

apžiūrėdavo jūrą ir vėją

stovėjo palaukėj.

Laukė nelaukė ko –

gal tiesiog.

 

Buvo lankęs mokyklą.

Turėjo vaikų

ir lakštingalų.

Kartais

nuklysdavo prie bedugnės.

 

Pasikalbėdavo su tėvais

jau numirusiais

ir klupinėjo tolyn.

Švysčiojo ugnys.

Baltos kaip vyšnios viršūnė.

"Metai", 2015 lapkritis