Vienybė težydi

Vienybė težydi

            Susivienyti reikia. Kitaip žūsime. Suvalgys gabalais.

            Tad vienykimės. Ilgėliau pabūsime. O vardan kokio idealo? Prieš kurią grėsmę?

            Prieš Astravo giljotiną virš mūsų galvų – štai čia bent aiški egzistencinė grėsmė Lietuvai. Gal mums pavyks. Bet yra ir totali grėsmė visai pokrikščioniškajai civilizacijai. Tai būties beprasmizmas, slaptoji nepartinė ir neakademinė ideologija, kuri skverbiasi pakeisti buvusias pamatines nuostatas apie žmogų ir jo paskirtį.

            Ginkimės, vienykimės prieš beprasmizmą.

            Tuštybę ir tuštybių tuštybę. Išdidaus ego savininkų susvetimėjimą egoizme, tai yra, vienatvėje. Tąsyk – goduly ir agresijoje. Geresnių beprasmizmo apraiškų nė neieškokite, nerasite. Na, nebet nusigėrimas ir virvė. Taigi plati skalė nuo virvės iki viso pasaulio „užkariavimo“, kol galų gale užsikariauji virvę. O sėkmės vyras turės prabangesnį karstą.

            Vienykimės prieš tokį ir visokį beprasmizmą. Kartoju ir kartosiu.

            Turim jau ne iš klausos „susivokti“, tad ne „susivogti“.

            Daugėliau prasmės būdavo gyventi tautoje, su tauta ir dėl jos. Kad žmonės būtų oresni ir laimingesni savo bendro likimo solidarumu. Betgi tą nesunku mikliai išjuokti, nuvertinti. Nuliberalinti, nugarinti. Net pasmerkti kaip ribotą „nacionalistų“ nuostatą, užuot skelbus visuotinę gudrumo laimę, kurių nors vadų nešamą nežinia iš kur. Lieka šeima, artimieji. Motina.

            Tikėjimas gėriu, kai turi kur pasitikrinti (ar dar skiriame gėrį ir blogį?), tai truputį lieka. Ir asmeninis manymas, kad gyveni teisingai. Prisimindamas mamą. Dirbi, padedi, nežudai, neplėšikauji ir neengi. Maždaug pagal Dešimt įstatymų plius dar du. (Apie meilę). Kodėl taip nesiseka vienytis šiuo senu pagrindu? Todėl, kad nelabasis juolab dirba savo darbą, ir jam, nepaisant Jėzaus maldos, yra leista gundyti. Visokiais niekais – valdžia, turtais, tuščia garbe ir malonumais, už kurių kyšo jų visų totalus beprasmizmas. Kai vienijasi net visų šalių beprasmistai, ateina Nieko karalystė žemėje. Nebetoli.

            Griebkimės, lyg paskutinį pasmerktojo žodį gavę, priešingo veiksmo. Rezistencijos! Prasmingo gyvenimo sau ir artimiesiems. Tegu anie kvailokai juokiasi, Kas Nors jiems atleis.

            O mes dar sugalvokime konkretų sau tikslą. Net pareigą.

            Siūlau: kurti patrauklią Lietuvą.

            Kad žmonės norėtų joje būti ir nelėktų skradžiais.

lzinios.lt, 2017-03-28