Nepykė

Nepykė

            Toli toli, miškų gelmėje, mažoje vienuolyno celėje gyveno vienuolė. Jos vardas buvo sesuo Agresija. Ji melsdavosi dukart iš ryto ir vienąkart vakare vis prašydama:

            - O, Dieve, mylimas Dieve, gerasis, leisk man supykti.

            Tačiau Dievas likdavo kurčias jos maldoms. Kad ir kaip norėdama, tykioji sesuo niekaip negalėdavo supykti.

            Gal dėl to kaltas buvo jos gyvenimo būdas, gal aplinka. Tiesiog nepasitaikė bjauraus ir pykdančio elgesio tipų, kurie, pavyzdžiui, velniškai įkyrėtų nesąmonėmis arba mokėtų užgauti mėtydami akmenis bei patyčias. Neatsirasdavo tokių, deja.

            Sesuo Agresija pamėgino pati įveikti – nebe vien malda – šią užkeiktą, slegiančią padėtį, savotišką nepykimo sindromą. Nuėjusi pasivaikščioti į mišką link netolimo Skrupolio, kartą ji prisirinko pusmaišį ūsuotų didžiųjų skruzdėlių ir grįžusi celėn apsibarstė visą apnuogintą nekaltą kūną.

            Skrupoliečių rūgštis nutvilkė kaip ugnis. Normali dvikojė būtybė būtų braukusi nuo savęs tas šešiakojes abiem delnais kuo greičiau, kuo ryžtingiau, kad ir suluošindama vieną kitą – bet ne Agresija... Ji stengėsi atjausdama pagalvoti apie kiekvieną savo degintoją, rinko individualiai dviem pirštais ir nešiojo ant anų nusitiesto kelio per samanas ir spyglius. Procedūra užtruko labai ilgai, Agresija bjauriai kentėjo, net raitėsi iš skausmo, bet nesupyko. O kam dabar gerai, - galvojo, - juk tai aš ištrėmiau jas iš namų, dabar vargšės tiek turi vargti, kol grįš.

            - Tad gal supykus ant savęs? – šovė ir tokia mintis. - Kodėl aš lyg nevisavertė? Prietranka... Nė feisbuko neturiu. Ten kiekvienas išsiplūsta, kai nori plūstis, kiti ar kitos net visą laiką; apie save pasiskaitydama gal supykčiau ir pavaryčiau?..

            Bet mintis nepavirto nei noru, nei aistringu troškimu. Beliko melstis kurčiam ir negailestingam Dievui, kuris taip ir nesuteikė pykčio malonės.

            Sesuo Agresija toliau gyveno tykiai, apsupta tykaus liūdesio dėl savo begalinio gerumo. Galų gale sumanė pasikeisti vardą. Būsiu Nepykė, tai lyg netikėlė, nenaudėlė, nepritampanti prie visų. Aiškumas. Kame tik suradus vardų kontorą?

            Išsiruošė dar sykį miškų gelmėn. Iš savo gelmės į dar gilesnę. Nešėsi ir pareiškimą sausame varnalėšos lape. Aš tokia ir tokia, šiuo prašau...

            Ir išėjo, ir išėjo. Mažoji celė ištuštėjo. Kitos seserys vienuolės, kai negreit pastebėjo, priklijavo ant durų raštelį: laikinai išėjus.

            Sumesdavo poterėlį kartkartėm prisimindamos. Žinojo arba jautė, kad nelaikinai. Oficialios pradingusių asmenų paieškos nedavė rezultato, mat jos nežinojo naujojo Agresijos vardo.

„Literatūra ir menas“, 2016-11-25