1.Šie metai Lietuvai nebuvo lengvi, ypač komplikuotas laikas buvo artėjant į metų pabaigą: šmėklos ėmė lįsti iš visų kampų ir mus gąsdinti. Bet šv. Kalėdų akivaizdoje norime paprašyti Jūsų pažvelgti į Lietuvą su Viltimi. Ar kiek nors paaugome nuo Nepriklausomybės pradžios, ar tapome kiek nors laisvesni?
V. Landsbergis: Viskas prieštaringa. Esame laisvesni, be abejo, nuo sovietų armijos ir neteisėtos sienų kontrolės, nuo įvairuojančio KGB teroro ir „tarybų valdžios“ savivalės. Laisvesni rinktis darbą ir studijas, kurti verslus, keliauti po pasaulį ir jame reikštis. Tačiau tebeturime pakankamai ir senųjų valdžios papročių, ir savivalės, nesame laisvi nuo korupcinių neteisybių. Nesame laisvi nuo savo praeities, tai yra, sovietinių elgesio normų – gobšumo, pataikavimo. Šia kryptimi dar augti ir augti. O gąsdina mus, jei ko „bijome“ (gal tiesiog rūpinamės), visai ne šmėklos, bet nejaukūs rytiniai kaimynai ir iš ten besiskverbiančios grėsmės.
2.„Pasaulio lietuvis“ gimė emigracijoje ir iš emigracijos, ši tema žurnale vyrauja nuolat. Ar Europos Parlamente svarstomos emigracinės problemos ir kokios konkrečiai? Gal yra naujovių Europos Sąjungoje emigracijos požiūriu? Ar pagal europinius standartus šioje srityje Lietuva jau yra viską padariusi? Lietuvių emigracija: ką ši sąvoka reiškia Jums?
V. Landsbergis: Europos Parlamente būna svarstomos, jeigu svarstomos, imigracijos problemos. Nelegali imigracija – tai ir nusikalstamas verslas, ir žmonių tragedijos, ir valstybių problemos daug kur pasaulyje, ne vien Europos Sąjungoje. Tačiau emigracija iš ES valstybių narių suvokiama kaip jų pačių nacionalinės politikos rūpestis, į kurį ES nesikiša. Lietuva turi pagrindo šiems rūpesčiams. Man lietuvių emigracija reiškia išmėginimą šeimoms, kurios išvyksta, demografinį iššūkį pasiliekančiai visuomenei ir netikrumą dėl Lietuvos ateities. Vienas ypatingas klausimas – tai išvykstančių jaunų šeimų vaikai. Be Lietuvos įstaigų dėmesio jų likimas – greitas nutautėjimas. Kartais tai ir kliūtis tėvams grįžti, kai jie apie tai mąsto, bet sykiu ir apie sunkų vaikų prisitaikymą jiems jau nutolus nuo lietuvių kalbos ir švietimo sistemos. Turi būti daroma viskas, kad ir naujųjų išeivių vaikai turėtų bent sekmadienio mokyklas. Jeigu koks ambasadorius sako: „Čia jūsų problema, niekas nevertė išvažiuoti“, tai toks požiūris visai neįmanomas, neleistinas. Grįžusiems atsilikusiems nuo lietuvių kalbos įgūdžių turėtų būti pritaikoma „Lietuvių namų“ Vilniuje patirtis. Galima ir šią įstaigą plėsti, jei reiks. Savo ruožtu, tėvai užsienio, ypač Europos, šalyse turėtų būti informuojami apie Hüttenfeldo, Vokietijoje, lietuviškos Vasario 16-osios gimnazijos su bendrabučiu galimybes.
3.Kokie buvo šie metai Jums. Kalėdiniame „Pasaulio lietuvio“ numeryje pasakojama, kad Kanados Lietuvių Bendruomenė ėmėsi labai įdomaus projekto – bendradarbiaujant su dviem jaunųjų atlikėjų simfoniniais orkestrais įrašyti M. K. Čiurlionio simfonines poemas „Jūra“, ir „Miškas“ ir padovanoti visų Kanados universitetų muzikos bibliotekoms. Ši žinutė iš Kanados PL paskatino pasidomėti, ar Jums dar lieka laiko Čiurlioniui, muzikai. Kad poezijai randate laiko, matome ir girdime: ką tik Vilniuje vyko Jūsų pastarosios poezijos knygos pristatymas. Ar politikoje praleisti metai nebuvo prarasti Jums kaip kūrėjui?
V. Landsbergis: Niekas nėra prarasta, nes politikos darbas – irgi kūryba. O savo pirminėse – muzikos ir Čiurlionio – srityse visą laiką ką nors dirbu. 2004 m. išspausdintas stambus albumas, gyvenimo darbas – redaguoti ir restauruoti per 170 M. K. Čiurlionio kūrinių fortepijonui. Neseniai atidaviau leidyklai kitą didelę knygą – „Visas Čiurlionis“. Tai monografija apie didžiojo menininko gyvenimą ir visų sričių jo kūryba. Ateinančiai vasarai turiu pakvietimą skambinti Čiurlionį tarptautiniame Saarbriukeno festivalyje.
4.Jūsų Kalėdiniai linkėjimai lietuviams visame plačiajame pasaulyje.
V. Landsbergis: Nenutolti nuo Lietuvos ir savųjų, kur jie bebūtų.
Klausinėjo Audronė Škiudaitė