Kudirkos mirtis

2016-04-27

 Kudirkos mirtis

            Kuo prasidėjo sapnas? Kurį vėl reikia užsirašyti, kol nepamiršau.

            Aplankėme Vincą Kudirką. Gal aš vienas, gal ne, bet ten jau buvo žmonių. Jo faneriniame namely, jo kambarėly.

            Stovėjom, ir laikiau jo rankas. Šiltos, bemaž karštos. Čia kažkur netoliese buvo miręs Vaičaitis, tai pavadinau Kudirką Pranu. Net gėda pasidarė, bet jis nekreipė dėmesio. Šypsojosi.

            Galvojau, kad būtinai reikia ką nors kalbėti, sakyti, lyg niekur nieko, kad negalvotume apie tai – laikas visai baigiasi. O nieko negalėjau ištarti, taip stovėjom, ir laikiau jo šiltas rankas.

            Veidas buvo patinęs. Galbūt ir rankos. Ar buvau kur girdėjęs, kad prieš mirtį džiovininkai patinsta? Lyg nuo bado. Bet veidas tikrai buvo kitoks, negu portretuose, platesnis.

            Paskui sėdėjom greta ant jo lovos ir bene laikėmės toliau už rankų. Kažkas pasakė (gal jam negirdint), kad šitame ankštume ten į šoną priemenėj yra nežinotos man plačios durys, lyg ir kluono, kad būsią nesunku išnešti. Tiesiai į gatvelę.

            Beje, būčiau pamiršęs. Turėjau atvežęs lauktuvių – saldaus ir stipresnio. Dar neatkimštą butelaitį. Apsidžiaugė gavęs dovanų. Neragavom.

            Tačiau trukdėm jam. Sakė rašąs ir rašąs, dar norįs suspėti ir tą, ir kitą.

            Kažkodėl man atrodo, kad kambary buvo daktaras Bobelis. Gal ir tėvas Aliulis.

            Kai jau pabudau, prisiminiau tą sąjūdininkų posėdį Kompozitorių sąjungoj, kurio pabaigoj paskambinau Kudirkos mazurką „Sudiev“, ir Justinas apsiašarojo. Bet buvo tai vėliau, prisiminimas jau po sapno. Tiesiog faktas. Mat Kudirka – tai ir muzika.