Video „Apie ką negalima kalbėti“ su Vytautu Landsbergiu
Sveiki. Čia laida „Apie ką negalima kalbėti“, ir aš – Paulius Gritėnas. Šiandien diena, kuri nulėmė Lietuvos istoriją. Diena, kuri leido mums dabar būti laisviems ir kurti savo valstybę. Su manim šiandien Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas, buvęs faktinis Lietuvos vadovas, Vytautas Landsbergis. Sveiki.
V.L.: Sveiki gyvi.
P.G.: Pradėkim nuo to, kad esame M. Mažvydo bibliotekoje, rūmuose, šalia kurių vyko daugybė įvykių sausio 13-ąją ir prieš ją. Koks konkrečiai įvykis Jums dabar, praėjus 26 metams, yra labiausiai įstrigęs iš tų dienų? Gal kokia konkreti detalė?
V.L.: Tai buvo vienas didysis įvykis, kai kas valandą sekė paskiri įvykiai, informacijos, sprendimai. Posėdžiavo mano sukviesta Aukščiausioji Taryba, kai gavom žinią, kad nepaisant tariamai ramaus vakaro ir informacijos, jog iš Maskvos vyksta M. Gorbačiovo siunčiama delegacija (tai buvo mūsų nuraminimui), o jis pats liepė tai delegacijai nevykti – sustoti Minske ir atvykti po to, kai jau viskas bus atlikta. Mes laukėm kaip ir neatakuojami, bet širdyje buvo labai neramu. Aš visąlaik galvojau apie Tbilisio žudynes, kur prieš jas irgi buvo raminama: žmonės, melskitės, giedokite, niekas jūsų nepuls, rytoj atvyksta Ševardnadzė ir bus sprendimai. Rytoj. Ir čia turėjo būti taip pat: rytoj atvyks, kai žmonės jau išžudyti ir padėtis pakeista smurtu.
P.G.: Kaip suprantu, įvykiai brendo turbūt nuo metų pradžios, nuo sausio pirmos iki dešimtos, buvo priverstinis šauktinių ėmimas iš Lietuvos, pakeltos maisto kainos. Padėtis, kuri iki šiol kelia intrigų, nesutariama, ar buvo elgiamasi teisingai, ar neteisingai. Tai Jūs sausio 8-ąją, kai „Jedinstvo“ susirinko prie parlamento, pradėjote kviesti žmones ateiti būtent čia. Ar tai buvo Jūsų spontaniškas sprendimas, ar Jūs planavote, kad gal ateis akimirka, kai žmonėms reikės savo kūnais ginti laisvę?
V.L.: Koks čia sprendimas? Mes tiesiog visą laiką informavome visuomenę. Tokia buvo visa Sąjūdžio veikla. Jūs sakote, kad prasidėjo sausio mėnesį. Prasidėjo kovo 11-ąją ir dar prieš ją. Juk ir prieš tai turėjome susitikimų Maskvoje su M. Gorbačiovu. Mus perspėdavo, A. Brazauskas atveždavo Maskvos grasinimus, kad mus sunaikins ekonomiškai, gausime tokias sąskaitas už nepriklausomybę, kad niekad negalėsime išsimokėti, kad Sąjūdis atsisakytų siekių. Tai tęsėsi, o po Kovo 11-osios prasidėjo smurtinis ėmimas į kariuomenę, nes mes paskelbėme sprendimą, kad Lietuvos piliečiams neprivaloma ten eiti. Nepriklausomos valstybės piliečiai neprivalo tarnauti svetimos valstybės kariuomenėje. O jeigu juos ima prievarta, tai – žmonių grobimas. Mes neturime ginkluotos jėgos jiems apginti, bet slėpsime juos, ginsime teisiškai. O pagal anuometinę dar sovietinę tvarką tokie klausimai sprendžiami vietos teismuose. Lietuvos teismai jau apsisprendė, kaip ir tuometinė Generalinė prokuratūra, kurioje viršų paėmė nepriklausomybininkai, ir visi bandymai primesti kitą teisinę valdžią iš Maskvos liko tušti. Buvo dvi prokuratūros, kai kur - dvi milicijos. Bet pagrindinė žmonių ir net struktūrų parama buvo reiškiama nepriklausomai valstybei ir jos teisėtai valdžiai. O ar jie visi neteisėti? Įtampa buvo nuolatinė. Atsiminkim blokadas ir smurto reiškinius grobiant žmones į kariuomenę. Bet į metų pabaigą paaiškėjo, kad derybos su Sovietų Sąjunga, kurių galų gale pasiekėm, (iš pradžių M. Gorbačiovas neigė, kad neis į jokias derybas , o paskui tos derybos prasidėjo) - pamatėm, kad jie tik vilkina ir ruošia ginkluotą smūgį. Metų pabaigoje tai tapo aišku. Sovietų viršininkai labai įniršo, kai mes įsteigėm Lietuvos valstybės banką ir patvirtinom neprikalstomą biudžetą be jokių atskaitymų į Sovietų Sąjungos biudžetą. Čia buvo tikri nepriklausomybės žingsniai, kurių viršininkai Maskvoje jau nebegalėjo ignoruoti.
P.G.: Konstituciniai pasikeitimai.
V.L.: Konstituciniai pasikeitimai – štai iš tikrųjų gyvename ir elgiamės kaip neprikalstoma valstybė, nors tebesam kariškai okupuoti. Unikali situacija, kokios niekad pasaulyje nebuvo, kad okupuota šalis teigia ir kuria save kaip nepriklausomą valstybę. Sužinojome, kad permetama kariuomenė iš Pskovo į Kazlų Rūdą, iš ten - į Gaižiūnus ir į Šiaurės miestelį. Visa tai vyko per kelias dienas, ir tai buvo tos pačios dienos, kai tuometinė Vyriausybė spaudžiant tuometinei premjerei keturiskart pakėlė plataus vartojimo prekių kainas, ypač maisto, pažeisdama Aukščiausiosios Tarybos nutarimą, kad prieš tai turi būti parengtos kompensacijos žmonėms. Be jokių kompensacijų – tiesiog smūgis; vėliau A. Brazauskas pripažino, kad žmonėms tai buvo didžiulis smūgis, nors jis pats kaip vicepremjeras dalyvavo priimant šį sprendimą ir neprotestavo.
P.G.: Kaip suprantu, patys įvykiai įsibėgėjo sausio 11-13. Jūs visą tą laiką buvot parlamente, ar ne?
V.L.: Pirma jų pastanga buvo sausio 8 ir 9 d. parlamento šturmas; civiliai aprengti kariškiai trumpai kirptom galvom ir su kariškais batais, šūkaujantys: V ataku! V ataku!
P.G.: Labai panašius įvykius matėme Ukrainoje. Nesutapimas turbūt, kai tokie „geranoriški vyrukai“ eina perimti valdžios. Taip sakant, vardan žmonių. Kokia tuo metu buvo Jūsų reakcija, kai pradėjote suprasti, kad veržiasi žmonės nusiteikę turbūt bet kam?
V.L.: Kadangi pretekstas buvo tas neteisėtas kainų pakėlimas, kuris tikrai galėjo išprovokuoti ir nevisai pykstančius ant nepriklausomybininkų žmones, tai mes jį atšaukėm. Vis tiek Aukščiausioji Taryba yra aukščiausia valdžia ir Vyriausybės nutarimą buvo galima atšaukti. Tam reikėjo susirinkti, reikėjo posėdžio, ir mes tai padarėm. Dar buvo besipriešinančių, kurie sakė, kad nereikia, mes atlaikysim, nereikia išsigąsti, kad susirinko daug žmonių... O mes sakėm: „kol čia būsim neišsigandę“, nebeliks valstybės. Nušluos, ir viskas, paskelbs, kad vėl „tarybų“ valdžia. Ką ir darė. Radijas ir televizija buvo parlamento viduje, aš paprašiau, kad nukreiptų į mane kameras, ir kreipiausi į žmones, kad ateitų apginti savo valdžios, nes kitaip turės svetimą. O tas žodis buvo panaudotas jau Kovo 11-ąją, kai Aukščiausioji Taryba paskelbė, kad yra „atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos valstybės suvereninių galių vykdymas“. Svetima jėga 1940 metais birželio 15 d. atėjo su tankais, o ne „kas nors įvyko“ Lietuvoje.
P.G.: Ar tą naktį buvot rimtai susimąstęs, kad jau viskas?
V.L.: Žinoma, viskas buvo galima. Paskambinau žmonai, ir mes telefonu atsisveikinom.
P.G. Bet nebuvo didelių emocijų pačiame parlamente, kad žmonės pultų į chaosą?
V.L.: Ne. Buvo abejonių kviečiant, kad grįžtų į parlamentą, daugelis grįžo, net turėjom kvorumą sprendimams daryti. Bet ne visi grįžo. Kai kurie jau buvo pasakę: viskas baigta, nebėra prasmės. Dabar belieka gelbėtis.
P.G.: Jeigu ne paslaptis, kurie buvo taip pasakę? Ar prisimenat tokių žmonių, kurie vėliau galbūt buvo labai entuziastingi Lietuvos mylėtojai?
V.L.: Aš žinau, ką man pasakojo, o ne pats girdėjau. Man pasakojo apie B. Genzelio reakciją, kad nebėra prasmės, viskas baigta. Nors rytui išaušus jis atėjo. O kai kurie gyveno „Draugystės“ viešbutyje, tarp jų Rolandas Paulauskas. Kolegos sakė, kad jis po lova gulėjo. Aš tik perduodu, ką man sakė.
P.G.: O tarp likusiųjų parlamente, tryliktosios naktį dar vyko darbas? Kiek žinau, Jūs bandėte prisiskambinti Gorbačiovui?
V.L.: Aš tik pasakiau, ką jie turėtų perduoti M. Gorbačiovui: prasideda kraujo praliejimas ir M. Gorbačiovas bus asmeniškai atsakingas. Jis dar gali sustabdyti. Perduokit jam. Nežinau, ar jam perdavė. Gal pasakė, kad skambino toks Landsbergis. Mes ruošėme dokumentus (jie surinkti knygoje). Kreipimaisi į pasaulį, sprendimai dėl laikinosios Vyriausybės išeivijoje. Kad teisiniu pagrindu, jeigu būsim sunaikinti, pagal įstatymą būtų sudaryta tikra Lietuvos Vyriausybė: kad jokios marionetės čia, Vilniuje nesiskelbtų, neva jie dabar Lietuvos valdžia ir vėl „savanoriškai“ įstoja į Sovietų Sąjungą. Kad tokių žaidimų nebūtų, nepaisant kaip pasisuks mūsų likimas. Kūrėm teisines apsaugas, taip pat ir pasipriešinimo struktūras. Buvo sudaryta Laikinoji Gynybos vadovybė – įgaliotų žmonių grupė. Ji aukščiausias lygmuo, ji turi daryti visokeriopos gynybos, taip pat ir fizinės, sprendimus. Aišku, teisinius ir politinius.
P.G.: Ar buvo mąstoma apie darbą užsienyje kaip Lietuvos laikinoji Vyriausybė po II pasaulinio karo?
V.L.: Tai ir būtų buvusi ta Vyriausybė išeivijoje. Į užsienį buvo išsiųstas A. Saudargas. Jis dar suspėjo per Brestą, per Baltarusiją išvažiuoti į Lenkiją. Lenkijoje jį priėmė mums palanki lenkų demokratinė valdžia, sudarė sąlygas turėti kabinetą, telefoną, bendrauti, daryti pareiškimus ir sprendimus, jeigu reikalingi. Mūsų atstovų ir daugiau tuo metu buvo išvykę į kokius nors politinius renginius ar įvykius. B. Kuzmickas buvo Helsinkyje, E. Zingeris - Rygoje. Jiems grįžtant į Lietuvą aš telefonu liepiau negrįžti ir, jeigu yra galimybė, vykti į Švediją, ten sudaryti politinę atramą. Jie – teisėti Lietuvos atstovai. Visokie Burokevičiai negali kalbėti Lietuvos vardu, o šie gali. B. Kuzmickas yra vicepirmininkas, Lietuvos parlamento viceprezidentas, E. Zingeris – Užsienio reikalų komiteto pirmininkas. Č. Okinčicas buvo Lenkijoje, irgi deputatas. Na, ir A. Saudargas, užsienio reikalų ministras. Tai įgalioti žmonės. Aš buvau nuo savęs parašęs įgaliojimus ir A. Saudargui, ir B. Kuzmickui, kad jeigu negalėsiu veikti, jie veiktų mano vardu - darytų politinius žingsnius, kad Lietuva toliau egzistuoja, net jeigu Vilnius užimtas.
P.G.: Kiek žinau, sausio 13-osios naktį Jūs iš parlamento pasiūlėte išeiti moterims. Ar tai buvo primygtinis reikalavimas, ar ne? Ar prisimenate tą situaciją?
V.L.: Atsimenu. Ir prisimenu, kad jos pyko, kaip vėliau man sakė. Labiau tos moterys ir tie žmonės, kurie buvo aplinkui aikštėje. Jie buvo be galo ryžtingi. Moterys net supyko, kad jas taip diskriminuoja, sako eiti namo. – Mes būsim čia! N. Oželytė paliudijo labai raiškų reagavimą vienos moteriškės, kuri stovėjo su vaiku ant rankų. N. Oželytė jai pasakė: eikit namo. Jūsų vaikui reikia gyventi. O ta moteris atsakė: tu, Oželyte, čia turi savo vietą, o aš čia irgi esu savo vietoje. Jeigu nebus Lietuvos, tai ir vaikui nėra ko gyventi. Gana žiauriai. Bet tokia nuotaika ir buvo mūsų didysis ginklas. Žinoma, ir pačiuose Aukščiausiosios Tarybos rūmuose buvo tarnautojų moterų. Aš galėjau įsakyti, bet manęs neklausė. Aš buvau toks diktatorius, kurio žmonės neklausė.
P.G.: Turbūt visi prisimena Fransua Miterano pasisakymą: ko jie čia šokinėja, kokios laisvės jie nori? Ar iš užsienio, iš Vakarų sulaukėt reakcijos pačią Sausio 13-osios naktį? Buvo žiniasklaidos atstovų, kaip visi prisimena. Bet kaip reagavo užsienio politikai?
V.L.: Buvo naktis, ir agresoriai turbūt planavo, kad niekas nereaguos. Tačiau Amerikoje nebuvo naktis. Tačiau gi sekmadienis. Viskas buvo paskaičiuota: politikai išsivažinėję, savaitgalis ir sekmadienis, naktis, o ant galvos kabo Persų įlankos karas. Jau pasakyta, kad po dviejų dienų, sausio 15 d. bus karas, jei Sadamas Huseinas neišeis iš Kuveito. O Sadamas Huseinas pasakė, kad jis neišeis iš Kuveito. Maskvoje paskaičiuota labai tiksliai. Mus sutriuškina, sekmadienis, tartum „aiškinasi“, paleidžia kokių nors versijų. Gal čia ne taip, gal kažkas kitaip, palaukim. O tuo tarpu bac! Persų įlanka. Ir niekam neberūpi kažkokios Lietuvos likimas. Ar žuvo žmonių, ar nežuvo, kiek jų žuvo...
P.G.: Bet rūpėjo.
V.L.: Pasirodė ne visai taip, kaip jie planavo. Laisvę ginančių žmonių susirėmimas Vilniuje su tankistais ir parašiutininkais ir su „Alfos“ kileriais nuskambėjo pasaulyje. Kremliaus valdovams nepasisekė to padaryti greitai ir tyliai. Nepavyko blickrygas, kurį planavo, kad pašaudys iš tankų virš žmonių galvų, ir visi išsibėgios, Burokevičius su Jarmolavičiumi paskelbs vėl atkurtą sovietų valdžią, o pasaulis žiūrės į Persų įlanką, kas ten darosi.
P.G.: Užsiminėt apie Burokevičių ir Jarmalavičių. Ar tie žmonės Jums kelia kokių emocijų dabar, jau praėjus tiek laiko?
V.L.: Tik užuojautą. Tai žmonės, kurių smegenys buvo visiškai pakeistos vadinamojo komunizmo, sovietinės ideologijos pakeistos smegenys. Jiem pasakyta, kad jie teisūs, smurtas – teisėtas kaip revoliucija. Bolševikų valdžia visa buvo smurtinė ir teroristinė. Viskas gerai, mes taip ir darom, kaip klasikai. Matyt, jie taip jautėsi. Niekada iš jų pusės nebuvo nė mažiausio apgailestavimo.
P.G.: O M. Gorbačiovas? Jums turbūt teko su juo bendrauti po to, kas įvyko.
V.L.: Po to tiesiogiai neteko.
P.G. Jūs jam skambinot sausio 14-tą.
V.L.: Telefonu, taip. Buvo labai dviprasmės kalbos iš jo pusės – tartum jis „nežino“. - Kas pas jus darosi? Aš jam atsakiau: tai ne pas mus darosi, tai jūs darote! Jūsų veiksmai neteisėti. Aš protestuoju, nes yra nužudytų žmonių, ir tai padarė jūsų kariuomenė. Jūs neatšaukėt akcijos. Nors telefonu aš prašiau jam perduoti. Ir tą patį jam pasakė tiesiai, o ne per ką nors, Borisas Jelcinas: „prekratite eto bezobrazije!“B. Jelcinas man paskui pacitavo tą savo labai gerą frazę tiesiai Gorbačiovui į ausį. „Nutraukite tą bjaurastį!“, kuri jau vyksta, jau eina vaizdai, pranešimai, kiek užmuštų: trys, penki, septyni, devyni... Mes čia irgi gaudavom. Žuvusieji jau buvo vežami į morgus, daugybė sužeistųjų – į ligonines.
P.G.: Tai iš esmės, jūs nenorėjot pakartoti A. Smetonos...
V.L.: Sąmonėje tai buvo labai aišku – neleisim, kad melas būtų toliau platinamas. Nors jis vis tiek platinamas. Ir visada naudojamas tas pats melas. Yra dalykų, kurių mes tada labai neakcentavom, bet jie savaime iškildavo kaip politiniai vertinimai ir padėties supratimas. Mes nei Sovietų Sąjungos, nei M. Gorbačiovo, nei visų tų generolų – Verenikovų, Jazovų - nevadinom priešais. Iš tikrųjų tai buvo ginkluotas valstybės priešas. Kita valstybė, kuri yra mūsų valstybės priešas. Kuri tebelaiko mus naguose, iš dalies karinėje valdžioje, laiko okupuotas sienas. O mes turime savo teisę ir vėl paskelbę: esame suvereni tauta, kuri realizuoja savo suverenitetą, kuria savo valstybę. O tie, kurie smurtu priešinasi, yra neteisėti, jie okupantai, smurtininkai. Šioje vietoje ir buvo fundamentali ideologinė konfrontacija.
P.G.: Kokią pamoką, Jūsų manymu, Lietuva išmoko iš Sausio 13-osios įvykių? Dabar matome vaidinimų apie sovietmetį, kur rodoma tartum alternatyvi istorija: viskas buvo gerai, nepulkim jos smerkti. Neužmirškim, kad tokia buvo.
V.L.: Arba žmonės nesupranta pagrindinių dalykų, arba stengiasi, kad kiti nesuprastų, tad kalba ir eksponuoja antraeilius dalykus: galima buvo gyventi ir tada. Na, to ir ano nebuvo, buvo prastai, o dabar kai kas irgi prastai. Vadinasi, yra kokio galimo ar negalimo gyvenimo variantai. Ir niekas nebrėžia linijos, - nežinau, ar Ignalinoje buvo ta linija (turbūt ne) tarp laisvės ir nelaisvės. Buvo „galima gyventi“, bet nelaisvėje! Turėjai būti patenkintas, kad tau leidžia gyventi, duoda socialinio aprūpinimo gabaliuką ar dar ką nors, turi menką darbą, gali paklusniai sėdėti šiltoje vietelėje. Dabar tavęs jau nebeveža į Sibirą, matai, kaip pagerėjo gyvenimas! Ir tu kaip kvailiukas vis tiek manai, kad geriau neerzinti, geriau priimti nelaisvę. Laisvė mat sukelia problemų. Atsiranda tavo paties atsakomybė, be to, pavergėjas gali būti suerzintas. Tada jis sako: o kodėl mane erzino, aš supykau, nereikėjo manęs erzinti! Viskas lengvai susimaišo: teisė, sąžinė, laisvė, tie dalykai tartum išsiplauna.
P.G.: Dar paklausiu provokuojančio klausimo: jeigu dabar kartotųsi panašūs įvykiai, Jūsų manymu, ar žmonių būtų daugiau, ar mano karta išeitų?..
V.L.: Nebūna įvykių staiga iš dangaus, kaip ir anie ar dabar kas nors. Sakysime, toje pačioje Ukrainoje nebuvo taip, kad staiga atėjo berkutininkai ir pradėjo šaudyti į žmones. Jau buvo parsidavusi, iš tikrųjų ne sava valdžia, o Kremliaus draugai, kurių užduotis buvo išlaikyti Ukrainą Rusijos pavaldume. Tariamai atskirą valstybę, tačiau patenkintą rusišku putinišku ar dar kokiu nors buvimu. O kai ukrainiečiai pasakė: mes norim gyventi kitaip (kaip mes pasakėm Kovo 11-ąją, kad norim ir ne tik norim, bet ir darom, mes darom sprendimą ir gyvensim kitaip, neklausiam Maskvoje jūsų leidimo), tai buvo labai nemandagu, įžūlu, ne taip, kaip daroma pasaulyje. Pasauliui reikia su visais „susitarti“, nors su Maskva niekada nesusitarsi. Bet matai, padarei be susitarimo, tai negerai padarei, reikėjo pirmiau susitarti. Toks kvailių teatras daug kur tęsiasi ir tęsiasi. Mums norėjo jį primesti, bet mes jį atmetėm, mes pasakėm: tauta yra suverenas savo žemėje. Nors ji tebėra okupuota svetimos kariuomenės, bet įvardinom: tai svetima kariuomenė, mūsų piliečiai neprivalo tarnauti kitos valstybės kariuomenėje; tegu jie ateina tarnauti savo šaliai. Ir jie ėjo, jie apsisprendė: mes nenorim, mes tarnausim Lietuvai. – Jūs dezertyrai, nusikaltėliai!.. Tai labai aiškios, paprastos sampratos. Daugybei žmonių tada buvo aišku, kur esame mes, o kur - priešas.
P.G.: O dabar aišku?
V.L.: Dabar gerokai išplauta, nes mums visąlaik aiškina ir aiškina, kad tas priešas nebuvo toks labai ir priešas, buvo kaip ir įprastinė, beveik teisėta sistema, o paskui Sąjūdis panorėjo kažką keisti. O Sąjūdis pakvietė atmesti neteisėtumą ir paskelbė, jog laisvė yra teisėtas būvis, ir mes stovim už savo prigimtinę teisę ir gyvensim, kaip mes patys nusprendžiam. Žinoma, išsirinkdami savo parlamentą, turėdami savo atstovus, o ne kompartijos kabinetuose paskirtus kas turi tapti LTSR Aukščiausiosios tarybos deputatais. Juk niekas jų nerinko, juos parinkdavo komunistų partija. Nežinau, ar Ignalinoje kam nors tai aiškina. Gal ir ne.
P.G.: Turbūt per mažai aiškina.
V.L.: Gal visai neaiškina. Aš nemačiau to spektaklio, bet matau atgarsius ir pasigendu labai paprasto paaiškinimo, kuo skiriasi laisvė nuo nelaisvės. Štai tavo sūnų prievarta ima į kariuomenę, ir tai gerai? Ar tai nusikaltimas? Tu nesutinki, priešiniesi. Priešiniesi paskelbdamas vėl atkurtą suverenią valstybę, kurioje kita valstybė neturi teisės taip elgtis. Arba ji daro nusikaltimą. O tau sako: nereikėjo, nereikėjo... Gal buvo galima pakentėti...
P.G.: Paskutinis klausimas, profesoriau. Dabar, jau po 26 metų, ką pasakytumėt žmonėms, kurie buvo susirinkę čia, kaip minėjot, su vaikais ant rankų ginti valstybės, ir tiems, kurie ateitų dabar, jeigu reikėtų ateiti?
V.L.: Skatinčiau suvokti paprastus pagrindinius dalykus, kad mes pasirinkome ir toliau pasirenkame. O jeigu tarp mūsų atsiranda tų, kurie ilgisi narvo, ilgisi nelaisvės, buvimo Maskvos valdžioje, tai jie vėl atiduoda savo laisvę. Nežinia, dėl ko. Gal jiems žada ką nors pigiau, lęšių dubenėlį? Kaip Biblijoje vyriausias sūnus Ezavas pardavė savo pirmagimystės teisę gudresniam jaunesniam sūnui už lęšių dubenėlį. Tu būk paveldėtojas, o man svarbiau lęšių dubenėlis.
P.G.: Noriu padėkoti profesoriui Landsbergiui ir palinkėti, kad Sausio 13-oji būtų dar viena laisvės pamoka, ir kad mes niekada neparduotume savo laisvės, savo teisių už lęšių dubenėlį.
15min.lt, 2017-01-13