Vytauto Landsbergio žodis Laisvės gynėjų rikiuotėje Seime, 2017-01-12

Laisvės gynėjai!

                      Prisiminkime svarbiausius dalykus, ką tuomet visi gynėme – ir politikai, ir savanoriai.

                      Štai žemė – ji Lietuvos, o ne užkariautojų. Tą reikėjo pasakyti iš naujo: „Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė“.

                      Žemė, kurioje gyvename – ne Sovietų Sąjungos, nors taip buvo liepta paskelbti iš pat pradžių jau 1940 m. marionetiniam „liaudies seimui“: visa žemė yra Sovietų Sąjungos! Jūsų Lietuva neturi nieko savo pagal prigimtinę ir Dievo teisę, nes teisės panaikintos; Lietuva turi ir turės tiktai tą ir tiek, kiek jai leis arba duos užgrobę Maskvos tironai.

                      Dar daugiau.

                      Kai nauji Erodai ateis išsmaugti jūsų vaikų dvasios, kad nuo pačios kūdikystės būtų auginami vergais, jūs nuolankiai sutiksite ir dar dėkosite už „tarybinę“ mokyklą ir laimingą vaikystę. Maištaujančius mokytojus – į Sibirą! Laisvę ir žemę ginančius ūkininkus – po žeme! Davaj, davaj.

Ten buvome. Ėjo nelaisvės dešimtmečiai; daugelis jau sutiko su tokia tvarka, o daugelis vis tiek nesutiko. Dvilypė Lietuva ateina iš ten. „Dvi Lietuvos“. Yra filosofams apie ką filosofuoti.

                      Nekalbėk netiesos! – kuris tai Dievo įstatymas? Tačiau Dievas buvo sušaudytas ir ištremtas, o Lietuvoj viešpatavo šėtono įstatymas: Kalbėk netiesą! Ir toliau: Žudyk! Grobk! Negerbk savo tėvo ir motinos! Paniekink meilę ir dorovę! Garbink melo dievaičius ir jų stabus!

                      Toks buvo šėtono katekizmas. Privalomas.

                      O laisvė atmesti jį, atmesti sovietiją, nemeluoti, negarbinti blogio ir neapykantos buvo nepavergtųjų idealas, laisvės tikslas, už kurį negailėta nė pačios gyvybės.

                      Už doro pasirinkimo laisvę kilo, ėjo ir prie valstybės tvirtovių stovėjo laisvoji Lietuva. Ji pasirinko ir apgynė savo laisvę.

                      Aš sveikinu jus, laisvės gynėjai!