Vytauto Landsbergio kalba Laisvės gynėjų konferencijoje, 2017-01-12, Seimas

Sveiki, gynėjai.

                      Atėjo nauji metai, galimi nauji išmėginimai, tad būkim kuo sveikesni. Mūsų reikia.

                      Žadėjau pratęsti porą minčių šioje konferencijoje, o duotą žodį privalu tesėti.

                      Mes, galbūt ir pati Lietuva, turim vieną pamatinę ydą arba silpnybę. Neskiriame svarbiausių, pamatinių dalykų nuo antraeilių. Itin lengva mums pakišti kokių keistenybių, kad užsisuktų ginčai, atimantys strateginį laiką. Dar ketveri metai ligi kitų Seimo rinkimų, o jau ginčijamės, kiek tada reikės rinkti Seimo narių ir kodėl. Nelyginant, kiek šaldyti embrionų ir kaip laidoti negimusius. Kaip ginti gimusius – mažiau svarbu. Kaip teisingai apmokestinti visus nusuktus stipresnio ir silpnesnio laipsnius, kai jie jau išgerti? Kada pradėsim Vyriausybės iškraustymą į Kauną ir Šiaulius? – juk Astravą nuolankiai leidžiam statyti Vilniaus pražūčiai! Galų gale, per 25-erius metus, parašėm laišką Michailui Gorbačiovui. Gal girdėjo žmogus ką apie Sausio 13-ąją, gal turi ką papasakoti?

                      Kaip matote, čia visai ne juokeliai. Sausio 13-osios pamokos reikalingos Lietuvos dabarčiai ir ateičiai. Turime ir iš ano meto nebaigtų, nutylėtų dalykų, amžiais neatsakytų klausimų. Kur juos dar viešai kelti, nors ir penktą sykį, jei ne čia – gynėjų veteranų sueigoje?

                      Pasidairykim po Sausio 13-osios apylinkes.

                      Dar atsimenam. Dar mūsų šiek tiek yra.

                      Ekstremaliomis aplinkybėmis prabyla tiesa. Sausio 13 naktį Aukščiausioji Taryba pranešė pasauliui – „Sovietų Sąjunga pradėjo nepaskelbtą karą prieš Lietuvą“. Taip, karą! Ar šiandien girdime pasauly tiesos žodžius apie Rusijos karą prieš Ukrainą? Anuomet Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas kreipėsi į kitų demokratinių valstybių vadovus: tarkit žodį, vieną tiesos žodį apie karą, ir kad sovietai užpuolė kitą, kaimyninę valstybę! Tark žodį, Rusija, ar ir tu - Stalino auka, ar jo išguldytų lavonų plėšikė? Rusija buvo mūsų pusėje tą sausį, ačiū jai, bet senam nusikaltėliui Stalinui bylos niekada neiškėlė. Nekelia nė savo leitenanto žudikams. Jį tą dieną Konarskio gatvėje nušovė saviškiai – iš kelių centimetrų atstumo.

                      Praėjo 25 metai, ir mes, galų gale jau teisine kalba pasakėm, kad tai buvo karo nusikaltimas, - pasakėm, o dar neiškėlėm bylos Hagoje. Ten teisiami tik Serbijos, jokiu būdu ne Rusijos, karo nusikaltėliai.

                      O ar susitvarkėm bent savo kieme, savo teisingumo įstaigų džiunglėse? Paimkim vėl tą mūsų Sausio 13 mūšį dėl laisvės.

                      Hibridinis karas – tai visokiausių kariavimo priemonių mišinys. Priešas puola ne tik geležiniu ginklu, jis puola ir melu, ir ekonomika, jos poveikiu, totalia propaganda, apgavystėmis ir kvailinimu, visokiausiais įsiskverbimais. Ir išvakarėse, ir tą naktį, Lietuvą dukart mėgino palikti be Vyriausybės, o Lietuvos Respublikos ministrus bandė verbuoti į priešo pusę. Yra faktai, fiksuoti liudijimai. Ar tai surašyta didžiojoje byloje?

                      Ar figūruoja joje toks vietinis nusikaltimas kaip valstybės išdavimas? O toks tarptautinis nusikaltimas kaip sprogstamų ir išcentrinių kulkų naudojimas? O galimas Ivanovo „draugovininkų“ šaudymas nuo stogų, ką „Berkutas“ darė Kijeve?

                      Tariami nepriklausomybės kovų draugai, vienas Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kalbino valstybės vadovą bėgti lėktuvu į užsienį. Lėktuvas laukia! Buvusi premjerė ir buvęs kitas deputatas net skelbė paryčiais, kad pirmininkas jau pabėgęs. Panaudojo tokį „informacinį“ ginklą. Yra papasakoję liudininkai; o ar yra puslapis byloje? Priešo žodynas buvo paprastas: ką čia ginate, deputatai, jis jau Amerikoj!

                      Užtat Amerikoje buvo nežinia kieno siųstas mūsų Užsienio reikalų ministerijos pareigūnas, mėginęs prasiskverbti Vašingtone į Valstybės departamentą. Ko? – būtent su ypatinga žinia, kad Lietuva turi savo kaimynams teritorinių pretenzijų. – Supraskit, laikas tuos lietuvių nacionalistus likviduoti; gerai, kad misteris Gorbačiovas imasi jėgos! Išties – totalinis karas. Frontas nuo Maskvos iki Vašingtono. Stasys Lozoraitis užblokavo šią diplomatinę diversiją, bet ar ji egzistuoja byloje? Neteko girdėti, kad kuri nors Lietuvos teisinė instancija būtų pasikvietusi tą neaiškų diplomatą bent pokalbiui.

                      Vienas aukštųjų mūsų pareigūnų, pasinešęs į karvedžius, skelbė tą naktį beginkliams gynėjams skubantiems prie Aukščiausiosios Tarybos ir Televizijos: nebijokite, sovietai turi tik tuščią amuniciją, tik pagąsdinimui; apie tai, atseit, mums pranešė mano žvalgai Šiaurės miestelyje! O kai žmonės krito ne nuo tuščių šovinių? – gal buvo manyta, kad kils panika. Ne, gynėjai neišsibėgiojo, tik buvęs vadas po kažkelerių metų ėmė girtis: taip, aš norėjau, kad būtų aukų, tai man padėjo laimėti karą! Ir priešas nemiegantis tuoj pasičiupo: matote, jie patys, jie tyčia išprovokavo žudynes, juk prisipažino... Tai reiškia, broliai, kad ir giriantis, ir fantazuojant reikia turėti politinio proto. Karas tęsiasi, ir jo pabaigos, juolab taikos sutarties, dar nematyti.

                      Mėginome vienąsyk vėliau per kažkurį Lietuvos Seimą kreiptis į Rusijos valdžią, gal į jų ginkluotąsias pajėgas. - Dėl to puolimo Lietuvoje liko našlių ir našlaičių; būtų dora, kad pasirūpintumėt nors kokia kompensacija... Istorikai patikrins, ar andainykštis mūsų kairiųjų Seimas drįso balsuoti už tokią rezoliuciją. Paspausti mygtuką būna baisiau, negu kaip aną Sausį stovėti prieš tanką. Tačiau dabar turim naują sausį ir naują Seimą. Jo valioj, kai susitiks parlamentiniam pokalbiui su Dūma, būtų ir paprastas įžanginis klausimas: gal išties laikas pasišnekėti apie viską padoriai, draugiškai. Būtent apie viską. Didesnio ir atsakomybė didesnė, gerai, kad norite keistis. Kviečiame į mūsų minėjimą Dūmos deputatus. Žuvusieji prie bokšto žuvo ir už jūsų laisvę.

                      Ačiū, kad išklausėt šių kelių minčių. Geros sveikatos!