Kremliaus fronte nieko nauja

Praregintiems ponams gali atrodyti, neva kaskart naujas vaizdelis. Nuo seniau regintiems – nieko nauja, nieko ypatinga, nebent kai kurios aplinkybės ir masteliai.

Kieno kariuomenė buvo bermontininkai, 1919 m. siautėję Latvijoje ir Lietuvoje? Ar ne ta pati „Pabaltijo karinė apygarda“, 1991 metais vėl besiskelbianti „vietine“ politine jėga, su kuria baltijiečiams teksią vesti derybas – kaip toliau gyvensim? Tik pažiūrėkit, kaip nūnai Kremlius grūda bruka derybų su plėšikais idėją Rytų Ukrainoje. O dėl pastarojo siaubo veiksmo numušant keleivinį lėktuvą kalti mat ne plėšikai, remiami to paties Kremliaus (irštva?), bet teisėta Ukrainos valdžia nesitaikstanti su plėšikais ir marodieriais. Reikėjo taikstytis, kijeviečiai, pripažinti plėšikų legitimumą ir teroro jėgos valdžią, o jei ne, tai numušinėsim tų lėktuvų kiek reikės, ir jūs nuolat būsit kalti!

Žiaurus šantažas, pagal kurį kiekvienas keleivis ore, užklydęs į samdinio Girkino erdvę, - jau įkaitas. Supuvę buržujai baudžiami pagal aplinkybes. Viena iš aplinkybių ta, kad jiems Olandijoj neskaudėjo, kol rusai užmušinėjo ukrainiečius. Dabar gavo patys.

Palaikai apvagiami taip pat, kaip Smolenske iš Lenkijos prezidento sudužusio lėktuvo, kuris irgi tuoj buvo linksmai (pergalingai? – filmuota) pjaustomas į gabalus negrąžinant savininkui, tyčia naikinant galimus įkalčius. Jis, beje, nesugrąžintas nė ligi šiol; grįžo tik Lenkijos vadovų ir aukštųjų pareigūnų kūnai, pasilaikius jų ginklus ir bankų korteles, numausčius nuo pirštų žiedus... Visa tai darė Rusijos pareigūnai, tad ko jūs dar nematėt, ponai europiečiai?

Jau tada tiek tebuvo pagarbos ir kultūros (e, kažkoks prezidentas), tad ir dabar nėra ko stebėtis požiūriu į užmuštus mažos ir bailios Olandijos piliečius.

Jų kūnų tai leista, tai neleista ieškoti (nors lyg NATO šalis, o ieškoti neleidžia žmogžudžiai), o pririnktų palaikų atidavimas paverstas politiniu pardavimu. Taip, už šią malonę kažkas turėjo net padėkoti kilniajai „Donecko liaudies respublikos“ valdžiai.

Nužudytų Čečėnijos valstiečių kūnus pardavinėdavo šeimoms tiesiai už pinigus pagal nustatytą kainą. Tokia yra kremliečių ir jų kareivių ypatingoji, skirtingoji kultūra, Jūsų Didenybe; o jūs net nežinote, kam siųsti pastabas ir pageidavimus. Užtat mielai klausotės jų meluojančių vadų (,,mūsų kareivių Kryme nėra“) ir samdomų supermelagių. Valdiška televizija Rusijoj zombina visą tautą, kuri mielai ateis, Jūsų Didenybe, ir į Amsterdamą arba Haagą, kad po Jūsų balkonu suriktų „mirtis fašistams!“

Kol Vakarų demokratijų vadovai korektiškai tūpčioja Rytų link, laisviau mąstantys politikai jau svarsto: ar V. Putinas sąmoningai, tikslingai vairuoja „rusų pavasario“ šarvuotį į didelį pasaulinį karą, ar tai tik jo ekstremalus šantažas. Ir vienu, ir kitu atveju, visõs rusų tautos zombinimas karui – irgi karo nusikaltimas.

Sako, ateitų dar blogesni už jį. Totalitariniai ajatolos, kurių kaktos plotis – degtukų dėžutė. (Girdėjau šį palyginimą B. Jelcino aplinkoj). Bet jei neadekvačiam Eurazijos miražų valdovui iškiltų alternatyva: ar Saddamo-Miloševičiaus-Gaddafio kelias, ar totalus pasaulinis karas, neatmestina, kad vadas pasirinktų antrąjį variantą.

Lieka dar jo politinė aplinka, kuri nebūtinai visa pamišus, ir jau patyliukais keiksnoja. Vieni menininkai pataikaudami garbina V. Putiną, o kiti oriai atsisako garbinti, nors fašistų valdžia keršija tuo, kad jų portretus įtaiso Maskvos viešuosiuose tualetuose. „Nacišdavikai!“ Bet plūsta ir nekenčia būtent nacių pakalikai. Kadaise susidurdavom su pakvaišusiu SSRS patriotu, ištisai meluojančiu žurnalistu A. Nevzorovu („Naši“, „Boleslav“), o dabar – sunku patikėti! – žmogus pradėjo galvoti, atsimerkė ir sako: „Proceso sustabdyti nebegalima, nes įvyko nepataisoma – karas valdo pats save“.

„Imperinis nacionalizmas – galingas ideologinis narkotikas“. Atsikratyti šio kvaišalo esą itin sunku, ir Rusijai jos karas baigsis „kur kas blogiau, negu Ukrainai“.

„Gaila, kad teks laidoti visas viltis dėl šalies pažangos, kurių neseniai dar turėjom. Ta prasme su Rusija viskas aišku – ji nori likti kaip priešistorinis dinozauras, kuris atkakliai atsisako evoliucijos. O Ukraina ryžosi žengti evoliucijos keliu, tuo iššaukdama laukinį mūsų dinozauro pyktį“. Primenu, tai A. Nevzorovas.

Deja, dinozaurų kultūroje yra ir metodas atsipalaiduoti nuo proto, „triuškinti visą kajutkompaniją!“

Ne be reikalo JAV viceprezidentas J. Bidenas Vilniuje ištarė: „Dieve, laimink mūsų armijas“.

Dabar, kaip tik šiomis dienomis, V. Putinas iškėlė dilemą Vakarams, į kurią jiems teks atsakyti konkrečiu pasirinkimu.

Ar bendradarbiavimas su Rusijos teroristais padeda kovoti su kitais teroristais;

ar priešingai, tai duoda Kremliui papildomų svertų koordinuoti abejopą antivakarietišką terorizmą – Rusijos „minkštąjį“ ir kitų kruvinąjį?

Privačiai galvoju, kad blogio (karo, teroro, šantažo) srityje dabarties Rusijai nereikia padėti.

Stabdyti jos proto sutemas, čia būtų pagalba.

Neapsimisralinkim.

Ir paprašykim prancūzų dar kartą, kad nemisralintų ant mūsų, ukrainiečių ir japonų.

Vytautas Landsbergis, „Lietuvos žinios“, 2014-08-01