Aukos kaip humanitarinė ir nacionalinė problema

Tokie asmenys kaip drg. Bradauskas arba jaunyvas politikas Žemaitaitis neatsirado iš niekur. Tai sovietų okupacijos aukos. Ant jų nereikia pykti, siūlyčiau užjausti.

Revanšistiniam Kremliaus karui plečiantis, vieni dar lauks aiškaus ir tiesiai signalizuojančio šeimininko, kuris juk arti (nes tolimas draugas – toli); kiti nedelsdami viešais politiniais pareiškimais registruosis į penktąją koloną. Process pašol.

Pirmieji suskubę pareikšti apie ištikimybę carui tikėsis gausesnių ir apdovanojimų. Tai natūralu. Aš atleidžiu jus nuo moralės, meine Soldaten, - sakė Adolfas, tai negi po to ant jų pyksi? Ką bedarytų įgyvendindami tokias vizijas kaip „Mein Kampf“ arba „Trečioji imperija“. Vaikinų veidai nesužaloti nei intelekto, nei atsakomybės (vėl matom ekranuose), nes atsakomybę prisiėmė fiureris.

Sausio 13-osios rytą mūšio lauke stovėjo šarvuotis su raudona žvaigžde, o jame sėdėjo kareivėlis ir verkė. Keliolikos gyvybių auka viena ruso siela buvo išgelbėta. Dabar tokių silpnysčių tarp Vladimiro opričnikų nebepasitaikys, jie dalykiškai vykdo istorinę didybės misiją. Pabaisa ilgiau neklūpos, ji stojasi. Tai prieš ją klaupsis naujosios ir senosios parsidavizmo aukos, ir šių bus daugiau nei anuomet keturiolika kankinių Lietuvoje ar nūnai šimtas pašauktų į dangų Maidane.

Tačiau bus ir nesiklaupiančių. Ukrainoje – daug, o Lietuvoje pamatysime.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms“, 2014-03-21