Vytauto Landsbergio kalba TS-LKD Tarybos posėdyje, 2014-01-25

Andrius daug ką pasakė ir labai aiškiai, ir truputį vienpusiškai. Bandysiu papildyti primindamas, kad ne vien tie, kurie valdžioje, yra kalti dėl visokių negerų dalykų. Mes turime nepamiršti ir savo atsakomybės ir už ankstesnį laiką, ir kai kada už dabartinį elgesį. Jeigu būtų toks nuolatinis monitoringas mūsų partijoje, vertinantis ir balsavimus Seime ir visokias kitokias akcijas, ne tik akcijas, o pasisakymus, kurie ne visada patys geriausi, tai mes mažiau klaidų darytume. Viena iš bėdų yra polinkis į abejingumą ir visų negerovių priskyrimas politiniams oponentams. Kitaip sakant, jeigu jų nebūtų arba jeigu mes pasistengtumėme juos nušluoti, tai jau tada Lietuva klestėtų, mūsų valdoma. Tą labai lengva pajuokti, todėl tokių klaidų nedarykime.

Apskritai kai kalbame apie padėtį, tai padėtis neturi ribų. Yra padėtis viso pasaulio, ir pasaulis yra labai problemiškas. Pasaulis galėtų dažniau susimąstyti, ar jis apskritai nori išlikti ir kaip jis gyvens po šimto metų. O šiaip tai padėtis turėtų būti matoma tam tikrais koncentriškais ratais. Lietuva yra arčiausiai, mes esame Lietuva, jos dalis. Ir Lietuva yra dalis mūsų atsakomybės. Mūsų veiklumas ar neveiklumas, mūsų teisingas sprendimas ar besiblaškantis ir prieštaringas sprendimas, štai kas turėtų būti mūsų svarstymų dalykas ir galimai kuo dažniau, nebijant panagrinėti padėties, įskaitant mūsų vaidmenį toje padėtyje. Kad ir čia ką tik paminėtas pavojingasis referendumas, dėl kurio galų gale Konstitucinis Teismas pasakė tai, ką mes bandėm sakyti ir anksčiau, o referendumo šalininkai bandydavo išsisukinėti, kad yra ne taip, čia ne prieš Europos Sąjungą. Aišku, kad tai prieš Europos Sąjungą, prieš mūsų sutartį. Kitaip sakant, mes pažeidžiame sutartį, ir net tie propagandistai bandydavo sakyti: „tai dar neaišku ar mus išmes, gal neišmes iš Europos Sąjungos, gal kaip nors kitaip“. O kaip? Būsim apsijuokę, būsim žeminami, neteksime įvairių Europos Sąjungos paramos būdų, kurie yra ne vien finansinė parama, bet ir politinė parama, politinė apsauga mūsų nestabilioje, labai trapioje geopolitinėje situacijoje. Tad mums numoti ranka - ar mus remia, ar mus gerbia Europos Sąjunga, būtų savižudybė. Aš esu sakęs anksčiau, galbūt partijos dokumentuose yra, galų gale, tai pasakė Konstitucinis Teismas, nes ko gero draugas Z.Vaigauskas bus prispaustas pripažinti tuos nevykusius parašus, kad jau jų kaip ir netrūktų. Bet ar tai tokia fatališka padėtis, kad po to einame į riziką visuotinio populistinio referendumo, kuris atvertų duris neribotiems lengvai skelbiamiems referendumams bet kokiu klausimu, kad kitos valdžios struktūros darytųsi net mažai reikalingos. Kas ten iš tos Vyriausybės ar iš to Seimo, jeigu galima parinkti parašų ir viską pakabinti su klaustuku, ką jie ten svarsto. O čia galbūt Tauta pabalsuos, žinoma, Tauta rašoma iš didžiosios raidės.

Štai toks naujas altorius dabar statomas, nors kaip žinome, pusė Lietuvos tautos neina į rinkimus ir nebalsuoja. Aiški brandos stoka, mes turėtumėm tuo rūpintis, nes čia irgi mūsų atsakomybė, kad žmonės nebūtų nusivylę politika apskritai, kad nebūtų nusivylę visais politikais. Mes turėtume būti tie, kuriais mažiau nusiviliama ir kurie gali parodyti skirtumą, kodėl reikia palaikyti tam tikrą kryptį ir kodėl verta eiti į rinkimus ir balsuoti ir apginti ir padėtį savivaldybėse, sakysim, Rytų Lietuvoje ir Vilniuje ir kitur, žinoma, ir Seime. Rinkimai į Europos Parlamentą turi veikiau simbolinę ir prestižo reikšmę, kuo pasitiki rinkėjai Lietuvoje - tie rinkėjai, kurie apskritai ateina balsuoti, nes kiti, kurie moja ranka į viską, tai net neaišku apie ką reiktų kalbėti. Štai tas dualizmas, referendumo klasta dabar įvardinta, kad tai referendumas prieš  mūsų buvimą Europos Sąjungoje. Ir dabar tegul ten ponai Šliužas su Paleckiu ir Panka ginčijasi su Konstituciniu Teismu, kad jie už Europos Sąjungą.

Šioks toks aiškumas vienu klausimu, bet jis mums primena, kad tų klausimų yra daug ir kad grėsmės ne tik išorinės. Jos yra labai aiškios, dažnai įvardijamos, bet ir bandomos suniekinti: „Ai, jūs  vis bijote Rusijos!“ Na, pažiūrėkim, ką Rusija daro Gruzijoje, Ukrainoje? Tad ar verta bijoti tokių veiksmų, gal neverta, gal tai „fain“? Tegul daro ir su mumis, tegul ateina, prievartauja, paperka, sujaukia, o ko čia bijoti? Gal gerai bus po tokiu šeimininku kaip ponas Putinas? O ką, geras vyras, ar ne? Šitą propagandą mes matome, ir ji dabar atvira. Rusijos dabartinė valdžia atvirai antidemokratinė, atvirai antieuropietiška. Kažkada buvo  žaidžiama prieš Ameriką, bet atskiriant Europą kaip geresnę – „gal bus mūsų dujų satelitė, prisitrauksim ją per berluskonius ar per šrioderius, ir bus gerai mums su tokia Europa“. Deja, Europa nepateisino pono Putino vilčių ir net pabandė „nuskriausti“ Rusiją viliodama tokias Rusijos požiūriu nestabilias gretimas valstybes, kurios tartum gali būti Europos suvedžiotos. Jas reikia apsaugoti naudojant ekonominę ar net diversinę, smurtinę jėgą. Tas aiškumas yra atėjęs, ir nors laikomės kartu, savo Lietuvos žmonių tarpe turime nebijoti kalbėti aiškiai ir laikytis nuostatos, kad Europa yra mūsų atrama, mūsų vertybė, mes jos dalis. Ir ką reiškia puldinėjimai, netiesioginiai per referendumus arba tiesiogiai niekinant kokius Europos trūkumus ar silpnybes, turime matyti visumą.

Už Europos padėtį, jos ateitį mums taip pat tenka dalis atsakomybės. Mes ten turime ką veikti. Ir Europos Parlamente, į kurį dabar kelsime ir rinksime kandidatus, irgi yra ką veikti. Tą žmonėms per mažai aiškiname, čia mūsų neveiklumas. Viena partija visko neišaiškins, bet mūsų partija galėjo padaryti daugiau, kad būsimas rinkėjas, kuris turėtų rūpėti ne kaip rinkėjas, o kaip Lietuvos ir Europos pilietis, suprastų reikšmę, kad mes esame Europoje, ir tai yra gerai, o kad mes stengiamės gerinti Europą, tai irgi yra gerai. Tai irgi mūsų misija. Mes toli gražu nesame tobuli ar kokie nors mokytojai visiems europiečiams, bet kai kur mūsų patirtis ir mūsų principingumo likutis yra reikalingi, jie nuskamba ir turi reikšmės.

Ir Lietuva plačiuose koncentriniuose ratuose, ir mūsų partija. Reikia suvokti, kad ir partijoje vyksta tam tikri pokyčiai bei pasirinkimai, partija keičiasi ir gali dar labiau keistis. Matau buvusią, dar tebejuntamą vertybinę, idealistinę kryptį, bet matau ir vis stiprėjančią pragmatinę, karjeristinę ar dar kokią nors partijos vidinių sumaiščių ir makalynių kryptį. Gal tai neišvengiami dalykai, bet reikia juos matyti ir įvardyti. Mano jau tokia lemtis, kad aš imu ką nors ir įvardijau.

Antrasis mūsų problemų ratas aplink Lietuvą, tai „už jūsų ir už mūsų laisvę“. Geriau sakyti pirmoje vietoje „už jūsų“, nes jūsų laisvė yra mūsų laisvės garantas. Čia mes rūpindamiesi kitais, paslapčiomis, pragmatiškai rūpinamės ir savimi. Taip kažkada skelbdami savo laisvę ją matėme kaip pavyzdį ir paskatinimą kitiems. Dabar Ukraina yra toks artimas, jaudinantis pavyzdys, ir jos likimas dar tikrai neaiškus. Dar neaišku, ar Maidanas negali būti paverstas 1905 metų „Dvorcovaja ploščiad“ su masinėmis skerdynėmis ir visiškos diktatūros įvedimu Ukrainoje, arba bent  bandymu tai įvesti. Kad ne tik nomenklatūros ir visų blogų jėgų valdžia būtų išsaugota, bet kad ir Ukraina prastokai mąstančio europiečio akyse būtų sukompromituota. Tartum tai Ukraina ateitų, išžudytų savo protestuotojus, savo demokratijos kovotojus. Ukraina  atėjo, išžudė, todėl mes daugiau su Ukraina nekalbame, nusigręžiame nuo jos amžiams. To nori ponas Putinas. Ukrainiečiai pakankamai tai supranta, bet jie karšto būdo žmonės, yra radikalių organizacijų, kurios arba kas nors jų tarpe nori muštis, yra ir infiltruotų tokių, kurie ragina eiti muštis: arba jie mus ištratins, arba mes juos! Čia kaip tik Kremliaus scenarijus.Tad ir Europos ateitis, ir tuo pačiu mūsų atsakomybė ten esant, jokiu būdu ne bėgant, nes suprantam, kas už ko slepiasi. Reikia ten būti ir aiškinti tuos dalykus, kurie mūsų supratimu būtų nukrypimai, kraštutinumai į neatsakomybę. Galų gale, aiškinkim apie išlikimo vertybių saugojimą, tarp jų pirmoji yra šeima. Nes Europa yra visiškai demografiškai nusilpusi, ir ji tartum nenori gyventi. Bet ar Lietuva nori gyventi, man nėra aišku. Apie tai reikia nebijoti garsiai kalbėti. Ir tai nėra pesimizmo skleidimas. Tai signalas. Signalas - nemiegokim ir nekiškim galvos po pagalve. Kas gali pasakyti, jeigu ne mes; mat kiti bijos – „o, mes čia neteksim balsų, suerzinsim kokius nors miegančius, tada jie tikrai už mus nebalsuos...“

Yra ir globalus dalykas - ekonominė civilizacija. Aš bandau apie tai kalbėti kaip balsas tyruose, bet galiu ir čia pasakyti. Ar nevažiuoja visas bendras pasaulinis reikalas klaidingais bėgiais? Mes nieko naujo negirdime aplinkui svarstant, ar tai būtų Amerika, Europa ar pasauliniai dalykai – tik ekonomika, ekonomika, ekonomika... Marksistai, visi marksistai. Ir niekas nepasako - ar gyvenimas tai ekonomika? Ar tik ekonomika? Ar ekonomika išties pirmoje vietoje? Mes to prisiklausėm per bolševikmetį iki begalybės, pasiteisinant, kodėl kitose srityse blogai. Blogai atrodo žmogiškumas, blogai kultūroj, blogai dvasingumas. Tai čia mat vėliau, vėliau, pirmiau reikia pamaitinti žmogų, pirmiau reikia jį aprengti. Šita primityvaus materializmo demagogija tebegyva. Ir ne tik Lietuvoje, visa Europa yra kažkokia posovietinė. Matykime tai. Kai kada pagalvokime, ar patys nesame apsvaigę pirmiausiai kalbėdami kaip gi mums pataisyti ekonomiką, ir tada jau viskas bus gerai. O kokioje padėtyje yra žmonių dvasia, jų noras gyventi, jų gebėjimas džiaugtis gyvenimu ne tik per kišenę? Va, įdėsim dešimt litų į kišenę, ir visi bus laimingi. Nieko panašaus, pusė jų nueis nusipirkti svaigalų, atsiprašau Tautos didžiąja raide. Realybė yra truputį kitokia, negu ten tų susitelkusių į pseudopatriotines organizacijas. Mes būkime realūs patriotai, žadinkime miegantį lietuvį ir ne tik lietuvį. Aš ukrainiečiams sakau - pasiekit, kad jūsų rusakalbiai būtų ukrainiečiai, antai rusiškai kalbantis ukrainietis, totorius ukrainietis, kad visi pasijustų ukrainiečiai, tik tada jūs išliksite, išlipsite iš tos skylės, į kurią jus įgrūdo sovietizmas. Tad mes irgi apie tai turime galvoti ir būtent šitaip. Nors mūsų vietiniai lenkų veikėjai - kai kuriuos ir rusų veikėjus prisivilioja, - elgtųsi ir bjauriai, ir nemandagiai, ir nekultūringai, turime matyti, kad jie irgi mūsų žmonės. Mes tempiam visi kartu tą naštą ir turim vieni kitiems padėti, o padėti, tai nebūtinai muštis tarpusavyje ar spirti į užpakalį. Štai mano samprotavimai.     

2014-01-25

„Tėvynės sąjungos žinios“, 2014-01-29