Demokratija pasaulyje

Žodis Europos Sąjungos parlamentų užsienio reikalų komitetų pirmininkų ir Parlamentinio demokratijos forumo susitikime, vykusiame 2013 m. lapkričio 28 d. Vilniuje

Šiandien pasaulyje stebime civilizacijų kovą.

Ne „karą“, gink Dieve, tačiau normalią, net jei ir pasaulinę, kovą tarp vertybių ir tikslų, kas rytoj viešpataus pasaulyje. Tarp šių vertybių yra ir tolerancija bei demokratija, net jei pastaroji sąvoka tam tikru atžvilgiu ir išlieka miglota.

Demokratija vystėsi visuomenėms ir bendruomenėms kuriant principus bei taisykles, kurios formavo moralinį pamatą biologiniam išlikimui ir augimui, atsisakant egotizmo ir susinaikinimo.

Kaip  matome, „pereinamasis laikotarpis“ buvo ypač ilgas ir niekada nesibaigs.

Susiformavusi labai natūraliu būdu, maždaug po šimto tūkstančių metų, demokratija šiandien egzistuoja, tačiau mes stebime ne vien tik demokratiškus gyvenimo kartu ir valdymo modelius. Mes taip pat matome ir turime taikytis prie nedemokratijų, net ir susiformavusių postdemokratijų ar antidemokratijų. Savo ruožtu, įvairios nedemokratijos gali vystytis – į kokią nors „ikidemokratiją“, besiformuojančią demokratiją ir pan.

Demokratijos forume jau ne kartą esu bandęs apibrėžti tą šiuolaikinio pasaulio situaciją ar schemą, kuri išradingai užpildoma tokiomis klaidingomis sąvokomis ar galimybėmis kaip „liaudies demokratija“, „valdoma demokratija“ ar „suvereni demokratija“ (laisva nuo bet kokių bendrų nuostatų ar normų), kurios dažniausiai tiesiog dangsto akivaizdžias diktatūras.

Tai smegenų plovimo sistema plačiai panaudojant „Orvelo kalbą“ su tiesiogiai priešinga ar atvirkštine prasme nei įprastiniai, paprasti žodžiai. „Demokratija“ čia taip pat gali nukentėti.

Prisiminkite iš Lietuvos kilusio lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Česlovo Milošo knygą „Pavergtas protas“. Tai tikra istorija, beveik šiuolaikinė Europos sąmonės istorija, pasakojanti ne vien apie pavergtas tautas. Komunizmo virusui nėra jokių ribų.

Vakarų pusrutulio pokrikščioniška civilizacija degraduoja. Kadangi mes tikime demokratija kaip visuotine vertybe (bei žmogaus teise į demokratiją), turėtume stengtis šiuo palikimu pasidalinti su kita, kažkuria prasme skirtinga nuo mūsų, Islamo civilizacija.

Nepaisydami tam tikrų antidemokratinių organizacijų fanatizmo ir teroristinės beprotybės, kadangi jos nebūtinai islamiškos, mes turėtume bendradarbiauti su kūrybiškuoju Islamo pasauliu plečiant demokratijos suvokimą – kad įveiktume nederamas ir nuostolingas varžybas. Tegul varžybos išlieka tik tarp demokratijos – nedemokratijos.

Kad būtų aiškiau, pabandysiu apibūdinti mūsų žodyną, kaip jis atspindi visuotines ir bendrąsias sąvokas. Panagrinėkime „teisinės valstybės“ sąvoką, aiškumo dėlei pasitelkdami priešingą „Neteisėtumo valstybės“ formuluotę, arba ir pačią sąvoką „teisinis“, kuri tampa visiškai klaidinga, jei iš tikrųjų tai „Teisinės diktatūros valstybė“ (pažvelkite plačiai į Rytų Europą).

Todėl tik teisinė demokratiška valstybė turi tikrą prasmę. Tačiau panagrinėkime toliau.

Kai žodis „demokratija“ yra naudojamas kaip „valstybės“ sinonimas (suprantant ją kaip demokratinę valstybę), mes galime visas valstybes, kurios pagrįstos demokratiška teisine sistema (ir atitinkamai: sukurta demokratijoje, demokratijos) vadinti „demokratija“ ar „demokratijomis“, o jų konstitucinę sistemą -  tiesiog „įstatymu“.

Nenuostabu, jeigu autoritariniai despotiški režimai ar atviras diktatūros arbitralizmas taip pat vadina save „teisine valstybe“ vien tik todėl, kad šalies valdovų įsakymai buvo parašyti įstatymo forma bei jiems suteiktas „įstatymo“ pavadinimas.

Nenorėdami meluoti patys sau,  turime naudoti ir skatinti aiškią teisingą sampratą, vartodami teisingus anksčiau cituotus žodžius: teisinė demokratinė valstybė. Naudokime šią sąvoką ir venkime abejonių keliančių formuluočių. Tikėkimės, kad mūsų valstybės tokios ir yra.

Kas yra visi kiti, ko ši sąvoka neapima? – Likusieji.

Aiškiai skirdami ir parinkdami tinkamus žodžius, „įstatymus“, kuriuos tironai taiko savo režime, mes vadinsime kitaip, o valstybę, kurioje nėra tikrų įstatymų – nedemokratinės teisinės sistemos valstybe. 

Liaukitės tąsyk visur ar bet kur reikalauti teisingumo: reikalaukite demokratijos ir, atitinkamai, demokratiškų įstatymų, demokratiškos teismų santvarkos. Tuomet teisingumas pats ateis pas jus kaip Mesijas iš dykumos.

Kol tokia opcija neegzistuoja, jūsų neturėtų stebinti S. Magnitskio,  M. Chodorkovskio ir pan. istorijos. Tokie atvejai yra normalus dalykas nenormalioje neteisinėje valstybėje, kurioje neteisiniai dalykai dažnai peržengia bet kurias ribas („bespriedel“). Jeigu nėra demokratiškų įstatymų, tai tęsiasi, o „įstatymai“ (kabutėse) čia reikalingi tik tam, kad užglaistytų despotiškus baudžiamuosius procesus.

Žinoma, pastarieji neturėtų būti vadinami „bylos nagrinėjimais teismuose“, jeigu samdomi teisininkai dirba ne vadovaudamiesi demokratiškais įstatymais, tiktai įgyvendina vienokio ar kitokio valdovo valią. Demokratiškų įstatymų ir papročių stoka, užkišta tekstais nedemokratinei ir nelaisvai teisėsaugai, gali atnešti tik naujas ar senas, rafinuotas ar brutalias tironijos formas.

Parlamentinis demokratijos forumas yra pašauktas ir turi teisę pasipriešinti visoms tokio blogio atžaloms.

Pagalvokite apie žmogaus teisių padėtį mūsų Rytų kaimynystėje, ne akmens amžiuje ar viduramžiuose. Tai vyksta būtent šiandien, - politinių kalinių sąlygos Baltarusijoje. Jokio saulės spindulio per ištisą dieną šaltoje kameroje ir du susitikimai per metus (!) su šeimos nariais, mylimaisiais. Du susitikimai per metus.

Kur mes gyvename su tariamai privalomomis konvencijomis prieš kankinimus ir visais kitais niekalais? Antai ir „selektyvaus teisingumo“ išradimas taikomas veikiau selektyviai vienai Rytų kaimynystės valstybei ir vienam atvejui joje. Tos, kurios kartoja savo priekaištus, turi ilgą tokią pačią praktiką, kai selektyvus teisingumas buvo ir tebėra taikomas dviejų didžiausių Europos XX amžiaus tironijų aukoms. Vienos jų aukos (ir nusikaltimai) nuolat lieka mažareikšmės ir nebaudžiamos pagal Europos įstatymus.

Apie kokią civilizaciją ir apie kokią teisingumo, žmogaus teisių ar „teisinės valstybės“ vadinamąją „bendrąją erdvę“ - jei tai ne demokratijos įstatymų bendroji erdvė – mes turėtume kalbėti su antidemokratinio įstatymo diktatūra? Tai toks atvejis, kai jūs, bendradarbiaudami su tarptautine organizacija, pagal „įstatymą“ turite būti užregistruotas kaip užsienio agentas.

Demokratija reiškia deramą pagarbą net ir vienam žmogui bei apskritai sveikai minčiai.

Demokratija – tai ne doktrina, kurios galima išmokyti ir išmokti, tai protingai ugdomas žmogiškas požiūris į viską ir visus aplink save, tad ir to paties egzistencinio likimo brolius ir seseris.

Demokratijai reikia atsakomybės jausmo, tiesos ieškojimo ir noro klausytis atsakymų savo širdy. Tuomet jūs galite tiesti teisingesnius, tinkamesnius kelius bendrai būčiai.

Robertas Šumanas, vienas iš Europos Bendrijos - būsimos Europos Sąjungos - įkūrėjų, yra pasakęs, kad demokratija išgyvens ir plėtosis tik stovėdama ant savo krikščioniškojo pamato ir neprarasdama jo.

Areopago nariai ikikrikščioniškų laikų Graikijoje, tuometinėje Heladoje - mūsų Europos demokratijos lopšyje, atstovaudami demosui - liaudžiai ir priimdami kolektyvinius sprendimus asmeninio balsavimo būdu, nuteisė Sokratą mirti, nes jis nesiliovė mokęs jaunimą mąstyti laisvai ir naujoviškai. Tai nėra sektinas pavyzdys jokioje „kvazi-demokratijoje“ nei tuomet, nei šiandien. 

Ir dar kai kas, tiesiog pabaigai.

Tarp naujųjų kvazi-demokratinių valdymo ir formalizuoto vadovavimo metodų net ir demokratinėje pasaulio dalyje, kai kurios procedūros turėtų būti pelnytai vadinamos „manipuliuojama demokratija“. Dažniausiai to pasitaiko parlamento darbe. Parlamentinis demokratijos forumas galėtų imtis tokio istorinės svarbos dalyko. Ir tuo pačiu turėtų užduotį.

Aš čia esu ne tam, kad perduočiau vadinamosioms besivystančioms demokratijoms tokį specialų Briuselio žinojimą, tik norėčiau paprasčiausiai perspėti kiekvieną politiką, kad neįkliūtų į šiuos malonius spąstus.

Ačiū Jums už dėmesį.

Vytautas Landsbergis