Totalitarizmo šaknys

Keliaujančios parodos „Totalitarizmas Europoje“ ir forumo-diskusijos „Totalitarizmo šaknys“ atidarymas, Europos atminties ir sąžinės platformos tarybos narių suvažiavimas, 2013-11-12, Haga

 Atsiprašau, kad šį klausimą nagrinėju tiesiogiai: totalitarizmo šaknys – bet ne pagal istorinius etapus, kuriuos taip puikiai nusakė p. Kurtua (S. Courtois). Žmogaus prigimtis yra šaknų šaknis.

Per visą žmonijos bendruomenių istoriją galime išskirti vieną bendrą psicho-dvasinį reiškinį. Tai yra iki-demokratinis ir toks pat po-demokratinis valdžios sudievinimas.

Patyrinėkime pačią valdžią, tariamai duotą mums iš dangaus, net ir tiems, kurie yra valdžioje. Jie visada jaučiasi geriau, būdami palaiminti dievų arba Dievo vardu. Išskirtinumas, taip. Taip pat ir klanai, kurie save vadina ideologinėmis „partijomis“. Jie visada skelbėsi ateinančiais pakeisti pasaulio ir žmogaus.  

Monarchijoje natūralu absoliutizmo siekimas, kaip svajonė apie Dieviškąjį absoliutą. Didžioji laisvių chartija ir pan. galėjo tai reguliuoti. Kartais ešafotas.

Po tokių monarchijų – jau moderniose demokratijose, bet esant dideliam nusivylimui demokratija ir jų žlugimo atvejais – grįžta atgimęs diktatūros poreikis, net absoliučios diktatūros, ateinančios iš valdžios uzurpatorių.

Yra diktatoriai (pažiūrėkite Čarlį Čapliną), kurie mėgaujasi:

1) neatsakingumu - kurį lydi baimė, kad vis dėlto reikės atsakyti už savo veiksmus, ir

2) nebaustinumo statusu ir elgesiu – bet juos lydi baimė, kad taps baustinais.

Todėl kyla natūralus poreikis apsisaugoti nuo to, kas taip baisiai gąsdina užtikrinti neatsakomybę ir nebaustinumą stabilumo vardan. Dėl šio svarbiausio tikslo priespaudos priemonės ir valdytojų vykdoma valdoma kontrolė išauga į sistemą.

Norėčiau  pasiūlyti Jums kur nors susirasti seną siužetinį dokumentinį filmą „Šizofreniškos mergaitės dienoraštis“ apie visiškai nelaimingą mažą žmogų, uždarytą savo dvasinio super-autizmo dugne ir išlaisvintą tik didžiulių gydytojos - pasąmonės specialistės pastangų dėka, kai pacientė atsiveria tiek, kad gali pasakyti savo pabaisos, to baisaus kankintojo,  vardą: „sistema“.

Taip grįžkime prie režimų.

Kadangi kiekviena sistema, ypač bloga, siekia tobulybės, tas blogasis perfekcionizmas, kuomet vienas valdytojas („stiprus žmogus“) ar klanas siekia vis labiau ir visiškai kontroliuoti visuomenę, pateikia mums keletą totalitarizmo versijų.

Deja, visa tai nėra tik praeityje.

Dvi ES Rytų kaimynės – Baltarusija ir Rusija – yra akivaizdžiai paveiktos panašaus proceso, palaipsniui slysdamos į neototalitarizmą. Neototalitaristų arba neototų skaičius auga. Neototų išminčiai išranda vis naujas sąvokas ir Orvello žodynus, kad vėl ir vėl suklaidintų tuos (anot Lenino) „naudingus idiotus“ Vakaruose. Bet faktai yra stipresni ir tikrai įtikinami. Jeigu bendradarbiaudamas su labdaringomis tarptautinėmis nevyriausybinėmis organizacijomis, jau nekalbant apie tas, kurios už demokratiją ir teisingumą, tampi užsienio priešo agentu, arba dėl paprasčiausio kontakto su užsieniečiu iš Vakarų tampi valstybės įtariamuoju – mes grįžtame į stalinizmą.

Grįžtant link neostalinizmo, jeigu dar norite gerbti save – pasitelkiate naują požiūrį, kaip pastaruoju laikotarpiu: klausykit, Stalinas nebuvo jau toks visai blogas. Išties, tikrai jis buvo labai nuoseklus ir efektyvus blogio menedžeris.

Taigi visų senųjų totalitaristų ir neototalitaristų šaknys yra tos pačios: neribotos valdžios troškimas, pats tironijos instinktas iš vienos pusės, ir iš kitos pusės - silpnumas tų, kuriuos pavergė baimė ir troškimas būti valdomais kiekviename žingsnyje. Demokratijos ima nekęsti abi šios pusės.

Papildomas totalitarizmo variklis, kylantis iš netobulų asmenybių ir visuomenių gelmių, yra polinkis kurti teorijas apie „natūralius“ žmonių skirtumus, padalijant juos į tuos, kurie yra verti daugiau, ir  tuos, kurie beverčiai. Gal jie net ir kliūtis tiems, geresniems, pažymėtiems geresne rase, tautybe, religija ar „klase“. Šiandien verta prisiminti keletą jauno Karlo Markso idėjų: antai esą nacijos, subrendusios statyti kapitalizmą (kaip pagrindą būsimam socializmui), ir yra beviltiški atsilikėliai, kurie net neturi šansų išgyventi (pavyzdžiui, kaip Lenkija). Tai ne aš taip sakau, o Marksas.

Vienu mūsų istorijos tarpsniu „naujoji klasė“ buvo paskelbta būsima pasaulio valdytoja, o tie, įstrigę kitose „klasėse“, atrodė pasmerkti arba vergiškam paklusnumui, arba išnykti. Jeigu „klasinis priešas“ bandydavo paneigti tokį „istorijos“ dėsnį – pripažinti naują Dievybę! – fizinis susidorojimas būdavo greitas ir efektyvus.

Žinoma, tai galėjo būti taikoma jau įgyvendinus „proletariato diktatūrą“.

Tiems, kuriuos prieš dešimtmetį žavėjo naujojo Rusijos valdytojo šūkis „tegyvuoja įstatymo diktatūra!”, reikėtų atkreipti dėmesį, kad tas „įstatymas“ ligi šiol yra rašomas jo paties ranka ir tvirtinamas be jokių svarstymų, todėl jo negalima vadinti įstatymu. Tikras įstatymas yra visiems.

Krikščionybė iš principo atmetė ką tik minėtus fundamentalius skirtumus tarp žmonių. „Žydai ir graikai yra to paties Tėvo vaikai“. Po 2000 metų tai buvo atkartota šv. Tėvo Jono Pauliaus II kalboje, kai jis kreipėsi į kelis milijonus musulmonų Kazachstane: „Turėdami vieną Tėvą, mes esame broliai“. 

Kai išmintis ir meilė vis dar gali žengti kartu, ne viskas prarasta.

O dabar kelios blogos naujienos apie mūsų laikus kaip prieš tai buvusio kruvino XX amžiaus tęsinį.

Europoje turėjome dvi svarbiausias totalitarines tironijas – šis žodis panaudotas Europos Parlamento priimtuose dokumentuose. Abiejų tironijų „Teufelspakt“ arba „velniškasis paktas“ (pagal Helmuto Kohl apibrėžimą) tapo Antrojo pasaulinio karo, kuris buvo didžiausias nusikaltimas prieš žmoniją, pradžia. Tie du  vadinamieji „režimai“ yra gerai žinomi: Rusijos Lenino bei Stalino bolševizmas ir Vokietijos Adolfo Hitlerio nacizmas, ir šiuose apibūdinimuose jau yra pasakyti didžiausių nusikaltėlių žmonijai vardai. Šiandienos atidengtoje parodoje čia mums pateikiami realūs nusikaltėliai, ne abstraktūs „režimai“.

Paradoksalu, ir Europos civilizacijai tai neteikia garbės, tačiau mes vis dar laikomės selektyvaus teisingumo. Sovietų aukų kančios laikomos mažiau skausmingomis už nacių aukų kančias. Tuo pat metu mes daug šnekame apie selektyvų teisingumą, taikomą vienam asmeniui Ukrainoje, bet ramiai priimame selektyvų teisingumą milijonams kitų – ukrainiečių, ir ne vien jiems.  

Totalitarizmas kaip protinė liga – kartais endeminė, kartais epideminė – turi du genetinius priešus, kurie ilgainiui veikia kaip vaistai – tai humoro jausmas ir meilės jausmas.

Kai jūs matote fanatiškus neototalitaristus be humoro jausmo, tik su primityvia puikybe ir degančia neapykanta jų akyse, turite atpažinti, kad taip skelbiama žmogiškumo pabaiga – būsima visiško (totalitarinio) gyvuliškumo valdžia. Kai matote, kaip neapykanta ir patyčios atsigręžia prieš meilę, žinokite, kad tai ženklas apie civilizacijos be meilės pabaigą, kuri tik ir laukia neo-totalitaristinio budelio.

Atsiprašau už stoką optimizmo, kol vis dar nesulaukiam dvasinės humanistinės revoliucijos. Tačiau turime tikėti ir dirbti šia linkme.

* Pasviruoju šriftu tai, kas buvo praleista, taupant laiką.