Advokato profesija

Vytautas Landsbergis (Kalba forume „Lietuvos advokatūra: vakar, šiandien ir rytoj“, 2013-12-06, Vilnius)

Kai pradėjau galvoti apie šį pasisakymą, į kurį esu įveltas ne savo valia, savarankiškai sumąsčiau, kas yra advokatas.

Pagalbininkas žmogui susiduriančiam su baudžiamaisiais įstatymais ir pasiklystančiam jų džiunglėse arba tiesiog tvarkančiam gyvenimiškuosius teisinius civilinius dalykus. Toks pagalbininkas, tai advokatas iš pašaukimo. Ne vien paslaugos pardavėjas; kitaip tarus, ne vien teisingumo verslininkas, o humanitarinė profesija.

Apie pirmąjį anų probleminių atvejų anais laikais ypač gulaguose būdavo sakoma: įstatymas – taiga, o teisėjas – lokys. Taigi vienas pats neišeisi ir iš sistemos glėbio neištrūksi. Juolab, kai sistema sakydavo: parodyk žmogų, o įstatymą pritaikysim.

Kadangi atkurtoje Lietuvos valstybėje teisingumo klausimas liko skaudžiausias, man jis rūpėdavo ir teberūpi. Todėl nudžiugino "Veido" žurnalo publikacijos apie advokatūrą. Taip, pagalba žmogui taigoj. Patys apie tai kalba! Ne vien paslauga, juolab ne lupikavimas. Sveikinu advokatūrą atvirai kalbančią apie gildijos arba luomo negeroves. Kadaise vis tikėdavausi teisėjų sąjūdžio. Net atsišaukimų esu parašęs. Gal nesulauksiu, bet Advokatų sąjūdžio norėčiau sulaukti.

Pagalbininkas advokatas ypač reikalingas, kai neapsižiūrėjimas ar šventosios teisininkų kalbos neišmanymas gali tau labai brangiai kainuoti. Post factum atsiduri padėty, apie kurią sovietmečiu būdavo ir taip sakoma: eik ir nesipriešink, išsiaiškinsim paskui, milicijoj.

Dabar sako: policijoj. Ir jeigu neišgirdai, pavyzdžiui, forsmažorinio įsakymo dingti iš buvimo vietos, nederamai sudelsi, o dar fotografuoji, tai gali būti teisėtai išvilktas žeme už rankų ir kojų, pakeliui teisėtai apspardytas, vėliau dar gauti baudžiamąją dėl pasipriešinimo pareigūnams. Taip atsitinka ne vien Kijeve. Tokioj situacijoj kiekvienam derėtų turėti šalimais advokatą, kuris patartų, kaip suprantamai šaukti, kad esi diabetikas, artėja koma; tada gal advokatas net nubėgtų ieškoti insulino. Bet ką suimtiesiems daryti, kai netoliese esąs advokatas pats fiziškai talkina tiems teisėtiems smurto veiksmams?

Kai pajunti kišenėj svetimą ranką, kuri be jokio sukčiavimo traukia tavo piniginę, advokatas reikalingas nedelsiant. Tik nesurik: laikykit vagį! Mat pažeisi nekaltumo prezumpciją. Teismas dar nenustatė. Man taip yra atsitikę, pažeidžiau. Kas kita, kai jis bėga gatve, tu vejiesi ir šauki: laikykit įtariamąjį! Toks būtų advokato patarimas. Žmonės žiūri į tave, pirštais rodo į smilkinį, bet esi teisinėje valstybėje. Laikraščiai nerašys užuojautos posmų vargšui įžeistam kišenvagiui.

Kijeve, kurį paminėjau, nūnai turėtų būti keliama koks šimtas tūkstančių baudžiamųjų arba administracinių bylų. Pagal mūsų normas - ir dėl valstybės pamatų griovimo, kai Ukrainos žmonės nevykdė švento teismo sprendimo, kad į Maidaną visą savaitę įžengti draudžiama. Nevykdė!.. Ten reikės daugelio advokatų pagalbos (jei sukilėliai ir valdžia dar neras politinio sprendimo), tad gal pajudėtumėt, broliai ir seserys advokatai, nes Ukraina – tai ir mūsų likimas.

Beje, dabar jau lyg nebemini to teismo ir tautos nusikaltimo; buvimas aikštėje teisėtas. Mušeikos atsakys. Gal. Provokatoriai – ne, jie neatsako ir Lietuvoj.

Kartą padariau didelę klaidą, kai nesikreipiau į advokatą. Klaikios nesąmonės apie tai, ko nebuvo ir negalėjo būti, mirusio tėvo dergimas ir žeminimas plačiai paskleistoje knygoje; tad sekė sūnų Vytauto Landsbergio ir Gabrieliaus Žemkalnio kreipimasis į prokuratūrą dėl piliečio Vytauto Petkevičiaus tyčiõs veiksmų. Prokuratūroj pažiūrėjo rimtai – man taip atrodė, – surašė kaltinimą, byla nuėjo į teismą, ir ten buvo žaidžiama baudžiamasis procesas. Žaidžiama, mat žymus prokuroras dėl savo nekompetencijos įrašė ne tą kodekso straipsnį. Trys teisėjai, su gynybos advokatais per ketvertą metų maksimaliai ištempę bylą iki senaties, padarė linksmą išvadą, kad visas darbas nuėjo niekais dėl prokuroro klaidos. O jūs ar nepastebėjot, kodėl nepataisėt? – Pastebėjom iš karto, bet nutarėm "nesikišti". Taip nutarė trijų teisėjų kolegijoj, žinoma, Lietuvos Respublikos ir teisingumo vardu. – Jūs patys kalti, kad nepastebėjot ir neiškėlėt prokuroro  klaidos (turbūt; kam neatsitinka suklysti). O tuščias kelerių metų darbas, žmonių laikas ir nervai? – nieko, valstybė turtinga.

Štai ką reiškė žengti į taigą pas lokius be advokato pagalbos.

Patartas kreiptis iš naujo civiline tvarka, tą mirusio artimo asmens šmeižimo bylą po septynerių metų vis dėlto laimėjau, ačiū nekart padėjusiems advokatams Isaakui Kaganui ir Liudvikai Meškauskaitei; mano amžinatilsį tėvo garbė apginta, nors net broliui ši kelionė per Lietuvos taigą atrodė beviltiška. Laimėjau ir neįkainojamą juridinę patirtį, kurią derėtų aprašyti nuotykių knygoje, jeigu mano laikas nebūtų ribotas.

Jis ribotas, todėl apsiribosiu keliomis pastabomis iš Lietuvos teisingumo plotų.

Būdavo neaišku, kokioj valstybėj esame ir apie kurią "valstybę" kalbame.

Valstybės paslaptis dėl agentų – atsiprašau, kurios valstybės tai paslaptis ir patys agentai, kuomet jie skundžiasi?

Kai nusikalstamos organizacijos buvę nariai – nors "buvusių čekistų nebūna" – teismuose liudija tos pačios organizacijos kitų narių naudai, rimtai išklausomi ir protokoluojami kaip vertingi liudininkai, kur tada atsiduria nepriklausomos Lietuvos teisingumo grandys kartu su advokatais? Cirkas?

Kaudavosi advokatai antai teismuose dėl buvusių rezistentų pomirtinės garbės ir palikuonių teisių – ir atsimušdavo į mūsų (?) Lietuvos teisininkų praktiką perrašinėti okupantų politinių "troikų" nuosprendžius į išsivadavusios valstybės teisinius popierius. Pažodžiui. Užuot atmetus "troikas" nuo pat neteisėto persekiojimo pradžios momento. Galėjo atrodyti, kad legitimuojam okupaciją. Kaudavosi dėl to advokatai teismuose ir net pralaimėdavo. Ką žinai, gal kitiems advokatams?

Valstybės žemė: okupanto neteisėtai atimta iš žmogaus savininko, kuris nepriklausomoj atkurtoj Lietuvos valstybėj skelbiamas jau tik pretendentu. Kuri valstybė atėmė? Kuri gudrauja? Kokia teise ir kuri bei kodėl negrąžina iš karto savininkui, pati apsimetusi savininke ir dar į šalį draugeliams pardavinėdama?

Net Visuotinės lietuvių enciklopedijos rašytojai nebrėžia aiškios ribos tarp "valstybinės" žemės sovietijoje, kai visa Lietuvos žemė buvo užgrobta ir paskelbta kitos valstybės (!) žeme tvarkoma ne pagal Lietuvos įstatymus, - ir Lietuvos valstybinės arba mūsų valstybės žemės dabar, greta atkurto privačios nuosavybės instituto. Nėra aiškios ribos, ar ne?

Ir priedo dar velkasi kažkokia juridinė piktžaizdė kaip antai "kita žemė, kuri nėra perduota privačion nuosavybėn" ir todėl automatiškai "priklauso" neįsigijusiai, nepaveldėjusiai ir neatėmusiai posovietinės Lietuvos valstybei... Kolegos advokatai, turbūt susiduriate su šia taigos augmenija, tad kreipkitės iš karto į teismus, kad tie kreiptųsi į Konstitucinį Teismą, ir šiuo būdu padėsite savo valstybei apsikuopti, nenusikalsti.

O kiek reikėjo vargti atkurtos Lietuvos teismuose, kad suprastų ir jie, ir ministerijos, jog Lietuvos kariuomenė ir SSRS kariuomenė – visiškai skirtingi dalykai; kad prievartinė tarnyba okupavusios valstybės kariuomenėje, neteisėtai išrovus tave iš gyvenimo, prilygintina tremčiai, kurios laikotarpis juk įskaitomas į pensijos stažą! Tą karą prieš savas valdžias, nelabai saldžias, praktiškai laimėjo mažas tvirtas kareivis Romualdas Lankas, padedamas Kazimiero Motiekos ir vieno europarlamentaro, buvusio kadaise Seimo pirmininko. R. Lanko juridinė kova, bemaž persimetusi į Strasbūrą ir kazuistiškai slopinta jau ten, liko aprašyta knygelėje "Kareivis ieško teisybės" (2006), kurią profesorius Mykolas Riomeris galėtų išleisti visiems savo studentams. Pamažu turėtų bent jų galvose aiškėti, kur kieno kariuomenė, kur kieno valstybė, - okupuojanti ar okupuota, Seimas nedrįso prabilti aiškiai, - ir kad teisybė svarbiau, negu aimanos, neva skurdžiai Lietuvos valstybei reikės rasti truputį centų buvusių rekrūtų ilgėlesnio darbo stažo pensijoms.  (Dabar štai kažkokia nesąmonė stokojant lėšų, kad paskutiniai senukai žydų gelbėtojai būtų pripažinti pasipriešinimo dalyviais).

Tada pasidžiaugėm su Kazimieru, kad Seimas lūžo, pritaikė įstatymą urmu visiems kareiviams, ir toks buvo mūsų moralinis honoraras.

Pasvarstykim, kas yra advokato sėkmė?

Kai sukčių kompanija, rinkusi indėlius ir žadėjusi didžiules palūkanas, apgavo 10 tūkstančių lengvatikių, o jiems keliant ieškinius pasityčiojo metų metais tempdama procesą dar ir sloguojančių ar pernelyg užimtų gynybos advokatų sabotažo priemonėmis, – byla sulaukė senaties. Tačiau tai nebuvo advokatūros pergalė, o Lietuvos teisingumo sistemos gėda. Suprantamai kalbant, pravalas. Ta proga Kaune apgavusių žmones turtuolių iškelta didelis balius. Blizgantys žurnalai galėtų paskelbti fotografijų.

Sako, žmonės iš Lietuvos daugiausiai bėga dėl teisingumo stokos. Tąsyk ir advokatai atsakingi.

Atsimenu, kai šiaip ne taip Seime priėmėm pataisėlę, nurodančią teismui šiek tiek bausti piktybiškai sabotuojantį advokatą – o, griaudėjo daug profesinio pasipiktinimo audrų! Tai 1998 metai. Formulėje „gali būti skiriama bauda“ mano siūlymu išbraukus „gali būti“ liko tiesiog „skiriama bauda“. Konkrečiai: „Jeigu be svarbios priežasties į teismą neatvyko gynėjas, jam teisėjo nutarimu ir teismo nutartimi skiriama bauda nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. Be to, gynėjas privalo sumokėti išlaidas, kurių turėjo teismas, jeigu dėl jo neatvykimo posėdis buvo atidėtas.“

Nežinau, netikrinau, ar ši antisabotažinė nuostata dar galioja. Tikrai žino sekantys begalinę gumą vadinamą vad. Darbo partijos juodosios gudrybės byla.

Be abejo, praėjo dar penkiolika metų, pažangos yra. Jos variklis ir viltis yra savikritika ir nesitaikstymas. Rašote, patys kalbate apie advokatų gildiją, kad "profesionalumas ir etikos principų laikymasis padarytų ją sveikesnę". Išeitų, kad to trūksta, sveiko profesionalumo ir etikos, tad iš jūsų pačių žodžių "Veide" (2013, Nr. 49) pacituosiu ir skaudesnių konstatavimų. "Dar niekada Lietuvos advokatūroje nebuvo tokio pinigų kulto, kaip dabar". "Patys geriausi teisininkai nueina į advokatūrą.... ir todėl, kad advokatūra jiems suteikia didžiausias pajamas. Studentai teisėjais būti nenori". "Nemaža dalis advokatų vieni kitus laiko... jau priešais", o dar "pritrūksta sąžiningų teisėjų", "šiandien tapo sunku atsikratyti nuolat klaidas darančių teisėjų ar advokatų". "Šalyje veikia vadinamųjų advokatų kontorų, kuriose iš tikrųjų advokatų net nėra, kartais teisines paslaugas teikia net teisinio išsilavinimo neturintys asmenys. /.../ Visuomenei sunku paaiškinti, kad tokie "advokatai" nėra mūsų gildijos nariai..."

Čia kaip Kindziulis, praeinantis gatve, pastebėčiau, kad gildijos nariai galėtų narystę eksponuoti savo įstaigų lentelėse, ne nariai negalėtų, o klientai tegu renkasi – gildijos kokybę ar nežinia ką.

Pabaigai, jei leisite, kelios minutės atsiminimų.

Prieš pusantro šimto metų gyveno mano senelis Gabrielius Landsbergis. Lankęs Maskvos universiteto juridinį fakultetą, nors nebaigęs, turėjo vad. privataus advokato teises, padėdavo žmonėms. Šiaip dirbo tai telegrafe, tai banko tarnautoju, kartais dvaruose – ūkvedžiu, administratorium. Kartą padėjo juridiniais patarimais valstiečiams besibylinėjantiems su dvarininku, būtent senelio darbdaviu. Tarnyba tuo ir baigėsi. Liko daugiau laiko pogrindžio veiklai – "Varpui", knygnešystei, kalėjimui ir tremčiai "za litovskuju propagandu". Tarp jo bendražygių buvo advokatas Motiejus Lozoraitis, diplomatų šeimos pradininkas, kurio kapą Petrašiūnuose verta aplankyti. Antkapį dar senosiose Kauno kapinėse pastatė Lietuvos advokatų taryba ir įrašė paprastą šviesuolio varpininko sentenciją: "Ir prasčiokai yra žmonės." Tos kartos advokatams, tikriausiai, neateidavo į galvą, kad jų ginamas beturtis ar mažiau atsilyginti išgalintis prasčiokas yra mažiau žmogus.

Mano tėvą, jauną rusų kariuomenės poručiką atsisakiusį varyti kareivius į neišvengiamą ir beprasmišką mirtį kryžminėje vokiečių kulkosvaidžių ugnyje, grėsmingame kariniame teisme juridiškai gynė ir išgelbėjo nuo sušaudymo jūsų kolega Petras Leonas, suprantama, tik žmoniškumo ir solidarumo pagrindu. Studentų valgyklose anas Vytautas Landsbergis maitindavosi dubeniu viralo už penkias kapeikas ir nemokamais kalnais ruginės duonos. Gal todėl gyveno 100 metų.

Kai jau tėvui Antrojo pasaulinio karo pabaigoje teko gelbėti sūnų, mano vyresnįjį brolį Gabrielių, tampomą po Gestapo kalėjimus, kur jo laukė "valstybės išdavimo" byla su neišvengiamu mirties nuosprendžiu, talkino ne vienas vokiečių advokatas. Net priklausiusieji nacių partijai padėdavo, o nepriklausę ir atjausdavo, ir padėdavo. Apie tuos advokatus tėvas rašo atsiminimų knygoj "Iš atminties ekrano".

Jau 1960 ar 1961 metais buvom su tėvu liudininkais baisių įvykių ir aplinkybių Kaune. Kažkas nužudė žinomą advokatę, gražią ir garbingą moterį Tatjaną Šabūnienę. Dienos metu, berods, apie dešimtą, įsileido žmogų į namus, tad pažįstamą asmenį, gal klientą. Subadė ją peiliu kaip rėtį, kad ilgiau kankintųsi. Teisėsaugai mažiau rūpėjo išaiškinti nusikaltėlius, o labiau ir pirmiausia - išmesti nužudytosios daiktus į rūsį ir užvaldyti butą. Geroje Maironio gatvėje... Kai duktė, mano kolegė muzikė, mėgino sužiūrėti tuos daiktus, kad neišvogtų, pati rado ant spintos ilgą kruviną peilį. Teisėsaugos tyrėjai nebuvo jo pastebėję, kaip nerado nė žudikų. Taip atsitinka ir mūsų laikais. Pavyzdžiui, Juro Abromavičiaus susprogdinimo byloje jau šešti metai guli svarbus liudijimas, paskelbtas ir spaudoje, apie galimus įtakingus nusikaltėlius, motyvuotus ir keršyti juos atskleidusiam pareigūnui, ir paslėpti savo kontrabandinių nusikaltimų galus. Bet kai kuriems keistai tiriantiems prokurorams nereikia nė tyrimo, nė liudijimo, gal todėl, kad šis – apie saugumiečius.

Tatjaną Šabūnienę prisiminiau ir priminiau, kad žudomi ne vien teisėjai ir prokurorai, žudomi ir advokatai. Nė vienam čia esančių to nelinkiu, bet menu, ką Briuselyje, Europos Parlamente, kartą sakė ar tik ne Ohio valstijos JAV buvęs Aukščiausiojo Teismo pirmininkas. Anot jo, teisėją charakterizuoja du bruožai: sąžinė ir drąsa. Tai tiktų ir advokatams. Pirmojoje Respublikoje, kuriant savą teisingumo sistemą ir stokojant žmonių, prisiekusieji advokatai Seimo aktu iškart paskirti teisėjais. Valstybė buvo statoma ryžtingai, lėmė reikmių supratimas ir noras jai tarnauti. Nemanau, kad kam rūpėdavo kaip čia nesupykdžius buvusios imperijos. Jei ligi dabar kam nors tai rūpi Antrosios Respublikos teisingumo sistemoje, reiškia, dar nesame išsivadavę.

Ir dabar, kai prokurorai ir teisėjai pareidinėja į viliojančią advokatūrą, dažniau galėtų rastis valstybiškai motyvuotų priešingos krypties judesių. Iš advokatūros į teisėjus, kaip anuomet. Beje, senovėje advokatai pereidavo ir į literatūrą. Pagelbėdavo ir valstybei, atėję į politiką.