Kalba konferencijoje „Mes Europoje ar Europa be mūsų?“, 2013-11-24, Vilnius /tezės/

„Mes Europoje ar Europa be mūsų?“ – Šiedu aspektai į dabartinę Europą neturėtų būti teikiami ir suvokiami kaip alternatyva.

„Europa be mūsų“ – taip galėjo atrodyti geležinės uždangos laikais.

/Dialogas su prancūzu VU dėstytoju: kaip jūs galit be Paryžiaus? O kaip jūs Paryžiuj galit be mūsų?/

Dabar jei kas skelbia savo geležinį skirtumą nuo Europos, pavyzdžiui, V. Putino Rusija, vis vien tik laikinai galėtų kilti ir būti įgyvendinamas modelis „Europa be Rusijos“. = Nepriklausoma Europa ir izoliacionistinė Rusija. Kenčianti nuo autoizoliacijos –  iš kur tas sugebėjimas izoliuoti (nuo savęs) kitus? Ar Rusija dar sapnuojasi su europiniais satelitais? Čia svarbu: kur ir pagal ką yra Europa.

Kaukazas politiniame žemėlapyje – jau Europa  (išsiaiškinta per 20 metų). Kazachstanas - ne.

Šešių kaimynystė – visumoje kas kita, neabejotina, nors iš dalies ir varžybų laukas. Europos Sąjunga – magneto trauka. Rusija – buvusi metropolija, norinti toliau būti bent hegemonija su protektoratais.

Tačiau samprata pasikeitė ir Europoje, ir net Rusijoje.

Rusijos valdytojas turbūt neatvažiuos į Vilnių bardamasis: nelįskit prie Ukrainos, gausit į dantis, nes tai mano mergina (palydovė?), mūsų vidaus kiemas! /Citata apelsinų revoliucijos laikais/.

Tas metais jau praeityje.

Ukrainos kelias ir savarankiškumas (XX-XXI a.) labai erškėčiuotas. Nuo Ukrainos aneksijos ir Holodomoro iki apelsinų revoliucijos ir prezidento nuodijimo dioksinu.

Dabartinė Ukraina – Europos valstybė, tai jau neginčijama. Mažai tikėtina, kad Rusija nusitemps ją į savo (Eur)Aziją.

Ukraina tapo subjektu, kuris formuoja savo valią. (Plg. A. Puškino požiūrį į Lietuvą prieš 200 metų. – „O, Lietuva! Didysis, amžinasis slavų ginčas!“- Tame požiūry ir aiškumas.)

Kieno tai plotas?

Anachronistinis požiūris į Ukrainą: kas ją pasiims? O jinai, žiūrėk, jau pati svarsto.

Rusija tebemąsto plotais.

„Teritorijos“, ne tautos. (1988 m. Vilniuje drg. Sliunkovas).

Gruzija irgi pati svarsto, apsisprendžia net po baisių karo pamokų.

Azerbaidžanas eina savo keliu, ne į Maskvą.

Moldovai  galų gale aišku – Europa!

Tad pažvelkim į šiandienos Europą.

Europa „iki Uralo“ vis dar dviejų dalių:

1) Demokratijų bendrija,
2) Poimperinė hegemonija.

Skiriamasis brūkšnys, 1939 -1945 nustumtas į vakarus, nuo 1989 slenka atgal į rytus.

Savaiminis dekolonizavas ir buvusios imperijos kančios.

Mentaliteto problema: istorinių žemyninių kolonijų išsilaisvinimas laikomas pažeminimu (metropolijai).

Iš čia - stipri retrogradinė jėga. Grėsmė.

Neototalitarizmo prielaidos.   

Vytautas Landsbergis