Pasisakymas 17-ojo forumo 2000 konferencijoje „Pereinamosios visuomenės“

Labas rytas, ponios ir ponai!

Per man skirtas penkias minutes noriu iškelti keletą klausimų svarstymui dabar ar bet kada vėliau.

Išeities tašku imkime temą “Pereinamosios visuomenės”.

Apie kokį perėjimą iš vienos stadijos į kitą norėtume kalbėti?

Paprastai esame linkę galvoti apie judėjimą iš žemesnės ir blogesnės padėties į aukštesnę ir geresnę, šį perėjimą prilygindami progresui.

Deja, vyksta ir priešingai, labai dažnai svarstome regresišką perėjimą į kažką blogesnį. Būdai, kuriais ponas Assadas atliko savo nuosavą „perėjimą“ su baisiais nusikaltimais žmoniškumui ir jau gavo atleidimą, neduoda mums drąsos galvoti, jog pasaulis darosi geresnis. Užuot daugiau demokratijos, naujieji laikai mums atneša mažiau demokratijos. Panašiai skamba Daw Aun San Sun Kyi vakar išsakyta pagrindinė mintis: kartais būna “progresas, kuris nėra tikras progresas". Galima diktatūrą vadinti „Liaudies demokratija“, tai nekeičia reikalo esmės. Panašiai abejotina yra ir demokratijos „perėjimo“ koncepcija  – į kur? Vien turėdamas tinkamą tęstinį atsaką, žodis įgauna kūną. Normaliai tai turėtų būti mūsų geidžiama kaita į geresnę pusę; tačiau esame pasmerkti ir stebėti  pokyčius  vis blogesne kryptim.

Savo ruožtu, visuomenės būna arba besidalinančios būtim,  arba suskaldytos, kovojančios viduje, tąsyk dar stadijoje iki gimimo, panašiai kaip dar ne demokratijos.

Leiskite paminėti vieną momentą iš populiariosios konsumerizmo ideologijos – akligatvį į pusaklę  prarają. Jos šventasis žodis yra „augimas“.

Kieno augimas?  Mūsų žydrosios planetos teršimo ir neatsakingo naikinimo, savanaudiškumo ir žiaurumo „augimas“ – jau net tarp vaikų. Ar pritariate tokiam augimui ir jį giriate, kad tik kišenėje būtų daugiau monetų? Kas drįstų būti toks senamadiškas, kad ieškotų kelių į  augančią laimę?

Esu sutikęs tokį nepažįstamąjį. Jis tiesiog buvo tarp mūsų ir patarinėjo skirti gėrį ir blogį,  neatsiliepti į neapykantą ir šiurkščius bei užgaulius žodžius. „Sistemos“ pokyčiai ateis, kai mes patys tapsime pajėgiais keistis. Viltį randu jaunojoje kartoje, puoselėju savyje.

Imdami demokratiją kaip patikrinimą, turime matyti ir apibrėžti, kad tarp demokratijos ir nedemokratijos yra daug tarpinių stadijų. Kai kurias stadijas galima pavadinti iki-demokratija (perėjimas teigiama kryptim), post-demokratija arba žlugusia demokratija (perėjimas neigiama kryptim), o tąsyk ir atvirkščią evoliuciją žemyn nuo nedemokratijos į antidemokratiją (konkretūs pavyzdžiai visai netoli mūsų).

Paprastai klasifikacija padeda suprasti gamtą. Tačiau, bet kuris negrabus apibrėžimas kaip antai „liberalioji demokratija“, tartum priešinga  „tironijos demokratijai“ atneša  tik sumaištį, o dar bandoma veidmainingai skleisti „demokratijų įvairovės“ idėją. Palyginkime ją su būdų įvairove tapti pusiau nėščia. Arba, jei toliau ieškosim  realesnio kelio, galėtų rastis nėštumas „vakarietiška prasme“.

Man demokratija yra tiesiog demokratija – norima, siekiama ar nepasiekiama, ginčijamai skatinama ar nekenčiama, net  atvirai smerkiama kaip „mūsų laikų kolonializmas“, – bet čia  ir viskas.

Praha, 2013 m. rugsėjo 16 d.