Viršūnių patikra

Europos viršūnių susitikimas, tad ir galutinė jo patikra – dar po savaitės. Tačiau palaipsnė, sisteminė ir pamatinė patikra vyksta jau kuris laikas. Iš penkių kandidačių į prekybinį politinį suartėjimą su Europos Sąjunga (todėl nelendant į Rusijos muitų sąjungą) pirmoji atšoko Armėnija. Tai jos prezidentas, viešėdamas Maskvoje, susitarė ir pareiškė, nesitardamas nei su tauta, nei su parlamentu, kad Armėnijos kelias eina su Rusija į Aziją. Ne į Europą.

Tokia žinia kažkodėl nepadėjo išryškinti Azerbaidžano europinio pasirinkimo. Šįkart pati Europa arba Europos Sąjunga pasirinko asmens laisvių dalyką – iškelti kandidatėms į sutartį kaip svarbiausią kvalifikacinę viršūnę, o šalies pasirinkimo laisvę arba nevergavimą kitai valstybei palikti nereikšmingose daubose. Net „Freedom House“ konferencijoje Vilniuje ši organizacija įrašė Armėniją į „pusiau laisvų“ kategoriją, palikdama Azerbaidžaną su Gudija vienodai juodoj baloj, nors laisvos ir nepriklausomos valstybinės laikysenos požiūriu viskas būtų priešingai, Armėnijos ir Gudijos rusiški kariniai protektoratai vienoje linijos pusėje, o Azerbaidžanas – kitoje.

Dabar atėjo Ukrainos eilė. Kremliaus viršūnėse kurį laiką gal buvo juntama siūbavimo, jei ne veidmainiavimo: tegu pasirenka, kaip jiems bus blogai. Nūnai apsispręsta, atėjo įsakymas be išlygų: baikit savo europietiškus žaidimus! Atsisakykit iš karto. Gręžkit ienas į priešingą pusę!..– tak, točno. Ši oficialiosios Ukrainos patikra tartum baigta. Ar dar ne visai?

Galėjo atrodyti, kad Viktoras temps gumą, o Vladimiras leis ją tempti ligi paties Viršūnių susitikimo Vilniuje. Ne, neleista. Likusi savaitė reikalinga kitiems darbams. Be abejo, dar užlaužti tarpuvartėje peiliu gąsdinamas dvi mažesnes mergas – Gruziją ir Moldovą.

Nesunkiai parašyčiau apie tai slaptą pažymą, o galiu ir neslaptą. Taip matau tolimesnes Tbilisio, Kišiniovo ir Vilniaus patikras. Duok Dieve, kad suklysčiau.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms“, 2013-11-23