Žurnalistika apie praeitį

Lietuvos televizija rengia bei rodo istorinių apžvalgų seriją „Mūsų laisvės metai“. Pamečiui. Lapkričio 24-ąją parodė 1999-uosius.

Tais metais Lietuva turėjo net tris premjerus. Apie dviejų kaitą buvo papasakota, o trečiojo dar dramatiškesnis – nes A. Kubilius atėjo R. Pakso sukeltoje politinėje katastrofoje, nepaprastai sutelktomis kairiųjų pastangomis siekiant neįsileisti „Williams“, kad bankrutavusi „Mažeikių nafta“ liktų „Lukoilui“ – šis A. Kubiliaus drąsus žingsnis prisiimant didžiulę atsakomybę TV kukliai nutylėtas. Žmogus pasėdėjo ekrane, bet negi pats brausis ir pasakos, kai vedėjams neįdomu, jie neklausia.

Po 14 metų jau galima būtų rašyti atsakingą istoriją iš faktų, ne gandų ar dalinių prisiminimų, bet galima ir tęsti politinę atrankią žurnalistiką, by tik įdomiau. Ir vis dėlto, šiek tiek dalyvavęs įvykiuose, ne ekrane, nutariau kai ką patikslinti. Tai realios ano meto situacijos.

Prezidentas V. Adamkus kritikuoja premjerą G. Vagnorių ir reikalauja jo atsistatydinimo. G. Vagnorius linkęs trauktis – tegu V. Adamkus liks kaltu ir dėl užgriūvančios Rusijos krizės padarinių, - bet Seimas, kuriam vadovavau, tai yra, jo valdančioji dauguma atsako pasitikėjimo balsavimu – premjerui pavedama tęsti darbą. Tik štai gimtoji televizija šiandien sako, neva „konservatoriai“ pasiūlė Prezidentui pačiam sudaryti Vyriausybę.

Žinoma, taip nebuvo, nors G. Vagnorius į tai kreipė, gavo net Tėvynės Sąjungos savo vadovaujamos valdybos nutarimą – nė vienas kitas partijos narys neprisiimsiąs premjero portfelio! Tegu V. Adamkus kapstosi kaip nori. Taip buvo nutarta už partijos pirmininko nugaros (jam grįžtant vidurnaktį lėktuvu iš užsienio ir prašant luktelėti), tad kitą rytą teko tokį nerimtą sprendimą atšaukti, pakeisti. Liko savotiška dviprasmybė: daugumos partija neatsisako formuoti Vyriausybės, bet premjerą tegu pasirenka pats Prezidentas. Pasiūliau tris kandidatus, vieną prioritetinį, o V. Adamkus pasirinko (jau buvo pasirinkęs) R. Paksą. Ekrane informuota, kad tam pritarė ir L. Paksienė. Formaliai iki suvažiavimo G. Vagnorius liko partijos valdybos pirmininku, o suvažiavime šį postą perėmė R. Paksas, kartu tapęs partijos deleguotu, ne tik Prezidento pasirinktu, premjeru. R. Pakso nusiskundimas, antai „konservatoriai dar ilgai nepripažino manęs kaip savo deleguoto premjero“, dera prie panašių ano meto nusiskundimų stilistikos, kai buvo torpeduojama sutartis su „Williams“.

Štai ir ši drama, dabar dar sykį nupasakota, rodoma pro kreivą stiklą. Neva buvę nutarta parduoti bendrovę (!) „Mažeikių nafta“, sudaryta sutartis dėl akcijų pardavimo ir priimtas V. Adamkaus pasirašytas įstatymas leisti įsigyti kontrolinį akcijų paketą – taip nūnai pasakoja visuomeninis transliuotojas, deja, nesiekiąs tiesos, tik panašumo į ją. Parduoti bendrovę? Jos akcijas, kontrolinį paketą? – ne, šimtų milijonų dolerių investuotojui buvo leista turėti daugiausiai vieną trečdalį (!) „Mažeikių naftos“ akcijų; tai nėra kontrolinis paketas, tai nėra įmonės privatizavimas, nebent pirmasis, dalinis, kurį pratęsė jau geroji kairiųjų Vyriausybė, ir panašiai.

Ano meto veikusieji asmenys, bendrininkavę ir simpatizavę „Lukoilui“, kuris finansavo milžinišką propagandinę kampaniją net su užsakomųjų knygų leidyba, dabar dėsto: neva „visi Lietuvoje“ buvę prieš amerikietiškąjį sprendimą, kurį dar mėgino torpeduoti staiga atsiradę „kitų kompanijų“ siūlymai, kažkam iš blogiečių neva reikalaujant „atiduokit gamyklą greičiau už vieną litą!“ (Iš tikrųjų viename nesėkmingų konkursų tą buvo siūlęs „Lukoilas“). Štai tebesitęsianti „tvarkiečių“ politinė kova dėl kadaise pralaimėto dalyko, nes „Mažeikių nafta“ liko vakarietiška, europietiška įmonė su alternatyviu vamzdžiu iš jūros. Tą TV laidoje vis dėlto pavyko pasakyti, dar ne viskas kontroliuojama. Kaip ir šis mano komentaras.

„Lietuvos žinioms“
2013-11-25