Vėl sriautai

Paprastai stengiuosi nereaguoti, kai mane šmeižia, juodina, žemina, nes apeliavimai į teisingumą, tiesą ir panašius kai kurių pajuokiamus dalykus šių dienų Lietuvoje retai kada būna vaisingi.

Tačiau turėjau bylą dėl savo mirusio tėvo garbės ir orumo, kurią galų gale, po devynerių metų teisinės kovos, laimėjau. Ne vienas dar manęs, jog tai beviltiška, pasveikino – buvo verta, tartum ir pavyzdys.

Dabar ponia Rūta Janutienė atsainiai numeta neva aš ten gynęs savo garbę ir orumą (lrytas.lt, 2013-10-16) ir tuo būdu "Durnių laivą" padaręs bestseleriu. Padėtis kitokia. Vartotojai mėgsta purvą, dėl to perka, o toje knygoje bemaž kiekviename puslapy – ligoto ir kerštingo žmogaus pilamas purvas. Iš to ir iškrypę "bestseleriai". Aš tame – pagrindinis neapykantos objektas, puslapių puslapiai, bet į teisingumą kreipiausi ne dėl savęs, o gindamas tėvą.

Žurnalistės tema platesnė, silpnai dengianti jos pačios neapykantas tam ar kitam asmeniui. Tai "PBK" istorija. Pastebėjusi, jog esame veikiami daugybės "rusiškų pramogų bei tiesioginio smegenų plovimo kanalų", ji čia pat nemano, jog visa ta veikla turi tyčinį ardomąjį tikslą. Tiesiog netyčia ardo, arba net neardo, o telkia. Juodas beribis ir tyčia provokuojantis melas – taipgi "informacija". Kiekvienas jau praplautas arba grynuolis turi teisę manyti ir taip.

Vytautas Landsbergis
Lrytas.lt