Ukraina apšaudomoj kryžkelėj

Artėja spalis, o po jo - lapkritis, kai bus sprendžiama Ukrainos ateitis. Ši buvo kryžkelėje jau prieš 650 metų, kai Lietuvos jėga ir Algirdo Gediminaičio kardas prie Mėlynųjų Vandenų lėmė, kad Ukraina liktų Europos pusėje - LDK, o ne Aukso Ordos, sudėtyje.

Dar kiek vėliau Kęstučio sūnus padarė Lucką pietine LDK sostine. Ketino ten karūnuotis, o ano meto šiaurinė sostinė Vilnius nūnai vėl laukia įvykių, lemtingai svarbių ne vien Ukrainai.

Viršūnių susitikime lapkritį kas nors laimės, tad kas nors, jei taip nusiteikęs vertinti, pralaimės. Gali atsitikti, kad Ukraina pralaimės Europą, o Europa pralaimės Ukrainą; tąsyk laimės atžagareiviška Eurazijos idėja. Naujoji Orda, jei norite. Ir Ukrainos, ir ES vadovų politinė atsakomybė, net istorinė atsakomybė, darosi itin didelė. Atrodo, kad tai jau suvokia abi pusės.

Aptilo ankstesni neva europietiški išvedžiojimai atseit, negalima sudaryti iliuzijų ir teikti vilčių, kad suartėjimas - tai jau ir būsimos narystės Europos Sąjungoje pažadas. Už to slėpdavosi mintis, kad nereikia skatinti nė suartėjimo, jeigu toliau kas nors mato kandidatūrą ir narystę, kaip tai veriasi Vakarų Balkanams. Dabar niekas taip nebesigąsdina: reikia žengti žingsnį, jei Ukraina jį žengia, o kaip ten bus toliau - paaiškės vėliau.

Itin svarbu, kad pati Ukraina atrodo apsisprendusi. Iš savo patirties galėjom jiems aiškinti, kad sėkmė ateis tik tuo atveju, jeigu ir valdanti jėga, ir opozicija sieks valstybės tikslo, o nesiardys dėl to, kuris asmuo pasirašo dokumentą, paskui giriasi ir panašiai. Tegul sau giriasi, by darbas padarytas. O jis dabar konkrečiai daromas vykdant ES nurodytas, t.y. pageidaujamų europinių reformų, užduotis. Venecijos komisija, konsultuojanti ir prižiūrinti Ukrainos teisines reformas, praneša, kad pastarieji konstituciniai ir įstatyminiai Aukščiausiosios Rados sprendimai esą rimti ir nuoseklūs - Ukraina už Europos kryptį. Galų gale reikiamai keičiama posovietinė prokuratūros ir teismų sistema, ateina naujas, tinkamesnis rinkimų įstatymas. Atrodytų, belieka vienas skaudulys - tai nuteistosios už Ukrainai nuostolingą sutartį su Rusija ekspremjerės Julijos Timošenko padėtis.

Aišku, V. Putino Rusija dar gali iškrėsti įvairių dalykų. Jau kurį laiką pasistengė bausti Ukrainą ekonominiais būdais (sienų blokada Ukrainos prekėms, priekabės dėl kokybės, kad ir atsisakymas šokolado - Lenkijos užsienio reikalų ministras pasakė: aš pirksiu jo daugiau), o ateičiai, jei Ukraina pasirašys sutartį su ES tartum pereidama į priešų stovyklą, graso ir visiška katastrofa. Kaip čia neprisiminsi 1990 m. pabaigos, kai pranešėm esą apsisprendę atsisakyti paskutinio metinio finansų ryšio su SSRS biudžetu ir visai pereiti iš paraiškų bei tiekimo į prekybinius santykius. Tada iš Kremliaus išgirdom: jei taip, šią žiemą išpjausite visus savo galvijus! Dėl tokių grasymų net Margareth Thatcher, dar neseniai rėmusi M. Gorbačiovą, nusistebėjo sovietų proto stoka.

Kai kas panašiai komentuoja dabartinę Rusijos šantažų ir sankcijų politiką, nuo kurios, beje, nukenčia ir "negera" Lietuva, o Ukrainai tai tiesiog padeda apsispręsti. Išties švinta, kurlink patraukliau eiti: ar ten, kur žmonės kalbasi, ar kur meška riaumoja.

Europos Sąjunga irgi jau labiau praregėjusi, mažiau besibaidanti ano riaumojimo. - Jei stipriau smaugsit Ukrainą, mes jai sparčiau ir daugiau padėsim, nedelsdami atversim savo rinkas! Tad Rusijai, tikriausiai, teks pripažinti "blogą ir katastrofišką" Ukrainos pasirinkimą Europos, ne Eurazijos, kryptimi, kad tik Maskvoje kas nors nenutartų griebtis "visų priemonių" įskaitant ardomąsias ir karines. Šachmatų lenta margai languota ir labai didelė, o kontora dirba. Dar liko pora mėnesių, artėja ceitnotas.

Tad ar sukliudys šiam istoriniam Europos masto virsmui ekspremjerės Julijos Timošenko likimas? Panašu, kad tai paskutinė Kremliaus korta kartu su kai kurių ES politikų kategorišku reikalavimu: arba paleidžiat Juliją, arba...

Ukrainos prezidentas sako, kad jie dar neturį atsakymo patys sau. Malonę noriai suteiktų, jeigu ji paprašytų. Kiti sako, kad toks nuteistosios ir sergančios prašymas, kartu pripažįstant kaltę (nors dėl nešvaraus sandorio kaltas turėtų būti ir partneris V. Putinas), pabaigtų jos politinę karjerą be perspektyvų kada nors tęsti rinkimines kovas, pirmiausiai, prieš tą patį V. Janukovičių.

Ryškėja mazgelis, kuriame visi gero linkintys ir Ukrainai, ir Julijai, stumia moterį ant aštrios briaunos. Ar tau svarbiau pačios politinė ateitis, ar Ukrainos gerovė?

Antruoju atveju turbūt pakaktų susitarti iš principo ir įteikti malonės prašymą. Jame galėtų rastis įvairių lankstumų ir apgalvotų kreipimosi formų išvengiant didesnio pažeminimo. Kartais kreipiasi šeimos nariai. Teatsiduria ji laisvėje. Bet apskritai situacija neeilinė, daugiaplanė.

Štai kur nelauktai matome gana didelę politinę ir žmogaus likimo dramą. Ateityje galbūt filmą arba romaną, daug filmų ir galimų romanų...

O kol kas - Ukrainos kryžkelė.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinios“, 2013-09-30