Dėl Laisvės dienos išvakarių prieš 20 metų

1993 m. rugsėjo pirmoji išaušo Lietuvai kaip pirmoji diena be buvusios SSRS okupacinės kariuomenės, 1992-aisiais jau perėjusios į Rusijos Federacijos jurisdikciją. Ši diena ir turi būti žymima kaip Laisvės diena, o ne penkios minutės rugpjūčio 31-ąją prieš pat vidurnaktį. Arba tąsyk minėtina Laisvės naktis, jeigu kam nors taip labiau patinka.

Svarbesnis istorijai būtų teisingas vaizdas, kokius spaudimus Lietuvai teko atlaikyti jau po 1992-09-08 pasirašyto, iškart įsigaliojusio ir 1992-09-20 Jungtinėse Tautose įregistruoto Lietuvos ir Rusijos susitarimo – kariuomenės išvedimo grafiko. Pasirodžiusiose proginėse publikacijose nūnai aprašomas derybininkų delegacijų ir kariškių bei gynybos ministrų kontaktų, bet ne aukštasis diplomatinis lygmuo. Tą spragą noriu kiek papildyti.

Pasirašymo dieną Maskvoje nuo pat ryto tvyrojo nelaukta įtampa. Negalėjau gauti labai pageidaujamo nors trumpo susitikimo su B. Jelcinu, o iš Rusijos vyriausybės, kuri jau buvo išspausdinusi puikiai vizualiai atrodančius sutarčių tekstus, ėjo nerimastį keliantys signalai. Antai atstovybėj lankosi neaiškiai kalbantys R. Chasbulatovas, V. Čiurkinas... Genadijus Burbulis, pagrindinis prezidento patarėjas politiniais klausimais, atvyko su pageidavimu dar pakeisti tekstą dėl Lietuvos kariuomenės 1940 m. patirtų ginkluotės netekčių draugiško kompensavimo. Sutikome, kai kas buvo pakeista, skubiai perspausdinta; apie tai dabar naujoje knygoje paskelbė ir konferencijoje kalbėjo mūsų derybinės delegacijos vadovas Č. Stankevičius. Tačiau sausi faktai neperduoda nervingos netikrumo atmosferos ir nežinios, kur buvo ilgam dingę ir ką veikė gynybos ministrai be ryšio su Lietuvos valstybinės delegacijos vadovu V. Landsbergiu. Leidau sau apie šią keistą situaciją kai ką pasakyti ir aplink zujančiai Maskvos žiniasklaidai. Galų gale, į pakartotinius skambučius atėjo B. Jelcino sekretoriato žinia, kad prezidentas sutinkąs susitikti penkiolikai minučių (!) prieš tai, kai Kremliaus Vladimiro salėje turėsim dėti parašus. Ir tai vėl nežadėjo ko nors gero. B. Jelcinas atėjo į šį dviejų akis į akį susitikimą reikšdamas nepasitenkinimą sutartimi, kuri esanti blogai parengta (tartum visi septyni dokumentai!) ir nieko negalima pasirašyti. Mudviejų asmeniniai santykiai visuomet buvo draugiški, ir per tą gyvybišką ketvirtį valandos pavyko gauti jo nuolaidą: pagrindinė sutartis – ne, bet štai trejetą lydinčių susitarimų ministrai galėsią pasirašyti. O tarp jų kaip tik buvo Rusijos dalinių išvedimo grafikas, tapęs savarankiška ir įpareigojančia sutartimi!

Tai įvyko tarp dviejų asmenų; delegacijos tuoj buvo informuotos, kai nuėjom į tą Vladimiro salę. Jokia Rusijos Užsienio reikalų ministerijos intriga nebegalėjo sutrukdyti bent dalinio pasirašymo.

Dabar kai kada pagalvoju: nejau B. Jelcinas nesuprato, ką aprobuoja? Galbūt kaip tik suprato...

Intrigos tęsėsi vėliau, prasidėjo  būtent anos Kozyrevo - Čiurkino institucijos painiojimas, neva pasirašytieji susitarimai negalioja, - nors juose kaip tik buvo įrašyta: „įsigalioja nuo pasirašymo dienos“. Už šį kruopštų įžvalgumą turime būti dėkingi Česlovui Vytautui Stankevičiui. Aišku, kelta standartinės priekabės dėl tariamo rusų teisių Lietuvoje pažeidinėjimo, ir Maskvos dar  nekartą skelbta, kad kariuomenės išvedimas, tai yra, sutarčių vykdymas stabdomas.

Reaguodavau skambučiais ir laiškais tiesiai B. Jelcinui ligi pat lapkričio 25-osios, kai valdžią Vilniuje perėmė rinkimus laimėjusi LDDP; veikiau ir tarptautinėse struktūrose. Čia paminėsiu savo kalbą JTO Generalinėje Asamblėjoje 1992-09-28, o dar kiek prieš tai – NATO šalių ambasadoriams (Aljanso tarybai) šios organizacijos būstinėje Briuselyje 1992-09-23. Pranešdamas apie jau pasirašytą Rusijos kariuomenės išvedimo sutartį („Jungtinės Tautos, aš neabejoju, siūlys, kad panašias sutartis pasirašytų ir Latvija su Rusija, ir Rusija su Estija“ - toks buvo mandagus Lietuvos siūlymas JTO), pageidavau abiejų organizacijų stebėtojų, perspėjau, kad „Lietuvoje sudaroma tariamo Rusijos armijos „nepaklusnumo“ Maskvos valdžiai perspektyva, laukiant galimybių sukurti konfliktinę situaciją“ kaip Moldovoje ir Kaukaze. Tekdavo konstatuoti reakcingą kažkurių jėgų Rusijos Užsienio reikalų ministerijoje (galimai oponuojančių B. Jelcinui) vaidmenį ir nuolat naudoti nurodyto pobūdžio prevencinę diplomatinę gynybą.

Viršūnių susitikime 1992-06-11/13 Rio de Žaneire žymėjausi pokalbį su H. Kohliu: „dėl kariuomenės išvedimo rems Lisabonoje ir Miunchene (G-7), [t.p.] susitikime su B. Jelcinu, domėjosi neišvedimo motyvais – vieninga nuomone, [jie] ne socialiniai ekonominiai...“; tą pratęsiau ir vėlesniuose laiškuose federaliniam kancleriui, pavyzdžiui, 1992-08-13: „Jūs žinote ir apie tai, kad mūsų pastangos neturėti Lietuvoje svetimos kariuomenės dar nėra visai sėkmingos, tačiau aš džiaugiuosi galėdamas Jums pranešti, kad pastaruoju metu Rusijos vyriausybės linija pasidarė konstruktyvesnė, lankstesnė. Aš jaučiu, kad prie to prisidėjo ir Vokietija“.

Tarp nurodytų tos vasaros datų įvyko ir ESBK Viršūnių konferencija Helsinkyje, kur pasinaudojau Išaiškinančio pareiškimo teise – kaip Lietuva supranta „nedelsiamą“ išvedimą, ir tai tapo ESBK nuostata sykiu su Rusija.

Šio pobūdžio ir dar kitų diplomatinių dokumentų yra išlikę daug, ir jie paskelbti knygose-rinkiniuose. Ten atsispindi ir anuomet regztos nedraugiškos intrigos, ir mūsų pastangos jas neutralizuoti, tad kova nematoma nei sutarčių tekstuose, nei dalyvių prisiminimuose. Todėl rašant istoriją, o ne „naratyvus“, ant stalo turi būti viskas, nenutylint būtent politinės diplomatinės dimensijos visose posovietinės kariuomenės išvedimo raizgalynėse.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinios“, 2013-09-05