Pasakyti: ne!

Vytautas Landsbergis LRT laidoje „Labas rytas, Lietuva“, 2013-08-23

Vedėja: Šiandien rugpjūčio 23-ioji – „Baltijos kelio“ ir „Juodojo kaspino“ diena, tad apie šį svarbų Lietuvai įvykį – rugpjūčio 23-ąją 1989 metais kalbamės su europarlamentaru ir Atkuriamojo Seimo pirmininku Vytautu Landsbergiu.

Baltijos kelis 1989-aisiais nusidriekė nuo Vilniaus iki Rygos. Kokią matote šio istorinio įvykio prasmę?

Vytautas Landsbergis: Reikšmė labai didelė, ir ne vien to įvykio, nes „Baltijos kelio“ manifestacija buvo kulminacinė judėjime į laisvę, kuris gimė ir vyko ne tik Baltijos šalyse, bet visoje Vidurio Europoje. Ji jau laisvinosi iš komunistinių diktatūrų ir Sovietų Sąjungos priespaudos. Baltijos valstybėms turbūt buvo suplanuota, kad jos pasiliktų Maskvos valdžioje. Mat leidžiant poslinkius į demokratiją kitose Europos šalyse, į Baltijos valstybes, kurios neteisėtai, tačiau formaliai vis dėlto įjungtos į Sovietų Sąjungą, daug kas net demokratiniuose Vakaruose žiūrėjo kaip į „atskirą klausimą“. Todėl „Baltijos kelias“ buvo nepaneigiamas įrodymas, kad ir šių trijų tautų valia yra nebūti po komunistų diktatūra, o dar svetimos šalies. Tai ne mūsų šalis. Mus okupavo, mus užgrobė pagal dviejų nusikaltėlių Hitlerio ir Stalino sutartis, slaptą sąmokslą. Tai kodėl mes turime ir toliau likti toje padėtyje? Tokiu būdu „Baltijos kelias“ išreiškė, apie ką jau skelbė ir Lietuvos Sąjūdis, ir Latvijos bei Estijos Liaudies frontai. Ir išreiškė tokiu būdu, kad pasaulis jau nebegalėjo nematyti. O valia, pareikšta beveik dviejų milijonų žmonių manifestacijoje, būtų vienas žodis: „Ne! Mes nesutinkame, mes norime laisvės. Mes esame Europos valstybės ir tautos, kurios pačios kurs savo gyvenimą, o ne pagal kokių ten politrukų ir diktatorių įsakymus iš tolimos jų pačių sostinės, bet ne mūsų. Mūsų sostinė Vilnius, o ne Maskva.“

Ved.: Ar buvo svarstyta kitokių alternatyvų, ką būtų galima rugpjūčio 23 d. surengti? Ar „Baltijos kelias“ ir susikabinimas rankomis buvo pagrindinė idėja, kurios nebuvo atsisakyta?

V.L.: Tais metais artėjo 50-ies metų Hitlerio ir Stalino sąmokslo sutartis, kai jų užsienio reikalų ministrai pasirašė vadinamąjį Molotovo-Ribbentropo paktą. Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis labai aiškiai kalbėjo apie „Hitlerio ir Stalino paktą“. Štai tiedu nusikaltėliai, kruvinos figūros, kurios lėmė Europos likimą. Tad reikėjo pasakyti „Ne!“ – kad negali taip atsitikti, jog, sakysime, Lenkija, Čekoslovakija, Vengrija ir taip toliau, net Rytų Vokietijai bus leista jungtis su demokratine Vokietija, o Baltijos šalys amžiams lieka šitoje struktūroje. Turėjome pasakyti „Ne, neliekam!“. Mes esame tokios pačios europiečių tautos, ir visos tautos turi teisę į laisvę. Mes suprantame, kad tai ne tik už mūsų, bet ir už jūsų laisvę. Baltarusių, rusų, kaukaziečių, ukrainiečių. Tai buvo suprantama ir Lietuvoje, Latvijoje bei Estijoje, ir ten. Todėl Sovietų Sąjungos vadovų įniršis buvo milžiniškas. Jie paskelbė grasinantį pareiškimą, kad mes būsime sutriuškinti, sunaikinti, kad esame baisūs žmonės, kažkokie ekstremistai. Jie vartojo tokius žodžius, jog atrodė, kad patys paklaikę. Tarp mūsų buvo džiaugsminga, draugiška, visi kaip broliai, o anie apie mus kalba, lyg mes būtume pabaisos.

Ved.: Bet Sovietų Sąjunga neišdrįso pasiųsti tankų?

V.L.: Mastas jau radosi toks, kad tai buvo nebeįmanoma. Jie iš tikrųjų buvo bejėgiai. Prieš tokį žmonių vieningumą, kurio nepavyko suskaldyti, sukiršinti, suardyti. Mums buvo labai džiugi žinia, - tuomet aš buvau Vilniuje prie Arkikatedros ir su savo artimaisiais stovėjau „Baltijos kelio“ linijoje, - kad Vilniaus apylinkėse, už Vilniaus į Latvijos ir Estijos pusę stovi ir mūsų piliečiai kitų tautų žmonės su savo vėliavomis. Reiškia, visi esame vienoje šeimoje, nors kurstymų buvo labai daug, kai kas nesibaigia ligi šiol.  Vis dėlto tie kurstymai neįstengė mūsų suardyti. O pirminė mintis, kiek atsimenu, buvo trijų – dviejų Liaudies frontų ir Sąjūdžio, nors juos visus galima vadinti trim Sąjūdžiais, - svarstymai, kaip sutiksime šią datą – penkiasdešimtmetį. Liaudies deputatų suvažiavime Maskvoje mūsų skatinama ir stumiama eina rezoliucija, įvertinanti sąmokslą ir šalių užgrobimą. To buvo pasiekta. Mes norėjome, kad tai įvyktų jau vasarą, kad metinėms būtų aiškiai pasakyta: tai nusikaltimas - neteisėtas mūsų įjungimas į kitą valstybę, ir kad tai turi būti atitaisyta. Mes nekėlėm kokio revoliucinio maišto su langų daužymais ir automobilių deginimais. Ėjome labai taikiu ir, kaip siūlėme, broliško sutarimo keliu. Vėliau prieš mus pasiuntė tankus. Visa tai žinoma. Tačiau tuo metu, tą vasarą gavome sprendimą Maskvoje užbaigtą vėliau, metų pabaigoje. Bet buvo norėta, kad politinis sprendimas ir politinė pergalė Maskvoje eitų kartu su Rusijos demokratų parama ir tautų manifestacija. Ne kokio nors būrelio, kaip buvo skelbiama, kraštutinių ekstremistų, kurie kelia neįmanomus nerealius reikalavimus. Ne, tautos nori gyventi kitaip, ir tai jų teisė. Taigi šių dalykų jungtis buvo tokia ryški, kad rugsėjo 1 d., savaitė po „Baltijos kelio“, kalbėdamas Bundestage Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis pasakė apie „Velniškąjį paktą“ (Teufelspakt), kuris atnešė didžiulių nelaimių ir katastrofų, todėl turi būti pasmerktas. Kohlis net pažymėjo, kad tiedu nusikaltėliai ir du nusikaltėliški režimai turėjo labai skirtingą likimą. Vienas jų, Vokietijos hitlerinis režimas, žuvo savo paties sukurto pragaro ugnyje, o sovietų bolševikų režimas tebestovi kryžkelėje neapsispręsdamas kur eiti. Tai Gorbačiovo perestroika. Ir dar pasakė: tiek metų po Stalino mirties jie nesusitvarko. Galime pasakyti, kad ligi šiol nesusitvarko.

Ved.: Surinkti bemaž du milijonus žmonių be internetinių technologijų, kokių turime dabar... Kaip buvo nuspręsta skleisti šią žinią, kad žmonės prisijungtų, kad suprastų „Baltijos kelio“ reikšmę?

V.L.: Jau turėjome visą tinklą Sąjūdžio struktūrų, panašiai kaip estų ir latvių Liaudies frontai. Visoje Lietuvoje turėjome skyrius, paramos grupes, be to, leidom spaudą. Mažas laikraštukas „Sąjūdžio žinios“ buvo grobstyte grobstomas ir platinamas. Jis buvo „nelegalus“, ir pats Sąjūdis buvo nelegalus, neįregistruota organizacija, bet valdžia neturėjo ką daryti. Juk nesusodinsi į kalėjimą milijono žmonių už tai, kad jie, atseit, užsiima neteisėta veikla! Mums buvo aišku, ko nori tauta, visi žmonės. Tai ir yra teisėta. O jūsų primesti užgrobikų įstatymai – jau antros eilės dalykas. Tad mūsų ryšio ir informacijos tinklas veikė labai gerai. be to, mes pasiekdavome ir valdiškų kanalų. Televizijoje buvo visų žmonių laukiama „Atgimimo banga“. Į ją ateidavo sąjūdininkai iš „nelegalios organizacijos“ ir kalbėjo per valdžios televiziją. Tai uždrausdavo, tai vėl leisdavo. Kai laimėjome rinkimus į Liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje, buvo labai įdomi kintančių padėčių istorija. Ir net tą pačią dieną, gal likus valandai ar pusvalandžiui iki paskirtos valandos mane pakvietė į radiją: esą neramu, keliai užsikimšę, žmonės negali pravažiuoti, pradeda važinėti laukais, gali būti katastrofų. Tad reikia į žmones kreiptis. Todėl aš ėjau į radiją, valdišką, dar lyg ir komunistų valdžios radiją, ir kalbėjau, kad žmonės nesijaudintų, jeigu nespėja atvažiuoti į jiems paskirtą vietą. Vis tiek mes visi esame „Baltijos kelyje“. Kai išmuš valanda, išlipkit iš mašinų ir susiimkit rankomis. Kur bebūtumėte, tai vis tiek „Baltijos kelias“.

Ved.: Su savo bendraamžiais (aš kiek vyresnė už „Baltijos kelią“) dažnai svarstome, ar šiandien, jeigu būtų tokia situacija, susirinktų tiek žmonių ir stotų bendrystėn vardan Tėvynės? Kaip Jūs manote?

V.L.: Situacijos nesikartoja, tad neverta užsiimti burtais, kas būtų, jeigu ant delno plaukai išaugtų. Jie neišaugs. Tai buvo vienintelis aplinkybių, tikslų ir siekių sutapimas. Kaip daug kas sako – stebuklas. Tą stebuklą reikia prisiminti ir branginti. Man tai stebuklas dvidešimtajame amžiuje, kad žmonės jautė tokį broliškumą vienas kitam. Aišku, buvo susiraukusių ir nepatenkintų, ir ne tik Maskvoje. Ir Lietuvoje buvo komunistų režimo šalininkų arba bijančių. Juk ne visi atėjo į „Baltijos kelią“. Tuometinė oficialioji valdžia neatėjo. Bijojo, kad juos Maskvoj bars, baus ir panašiai. Jie neprisiėmė atsakomybės. O Sąjūdis: einam visi kartu! Mes savo namuose.