Apie laisvę

Vytautas Landsbergis: Sveiki, kolegos mokiniai ir mokytojai! Ačiū, kad neišsilakstėt, kol mes prasigrūdome iš Vilniaus. Aš kėliausi septintą, bet vis tiek mano pamokų tvarkaraštis labai glaustas. Aš šiandien iš ryto jau skaičiau vieną paskaitą ir dar ne bet kam, o Tarptautiniam advokatų suvažiavimui. Kai kurie Lietuvoj kaip ir nebuvę, tad reikėjo papasakoti, kas čia per kraštas, į kurį jie pateko, ir kaip mes patekom į laisvų tautų šeimą - jau ne pirmą kartą, bet kaip tą reikėjo padaryti prieš 20 kelerius metus. Tai beveik tas pats, apie ką aš ruošiausi ir jums čia kalbėti.

Man labai patinka, kai būna progų pravesti pamoką. Aš pažymių nerašysiu, gal neklausinėsiu, bet jeigu jūs mane norėsit klausinėt, tai būsiu labai patenkintas. Na, o dabar ačiū už sutikimą.

Čia gražių žodžių buvo pasakyta, ir man patiko, kad svarbiausias žodis buvo pasakytas iš karto – tai Laisvė. Aš mat galvojau, kaip čia trumpai kalbėti apie esmę. Taip buvo, mes už laisvę! Buvom taip pasirašę, ir man tai siūlo pirmą tezę –  kaip kilo Lietuva, lietuvių tauta, jos visuomenė vedama galingos jėgos, kažkaip spontaniškai, kaip sakoma, iš žemės, iš sudygusios žalios žolės, „žolės šaknų judėjimas“ – angliškai, - kuris buvo toks galingas ir turėjo lietuvišką vardą  „Sąjūdis“. Dabar mes sakome: Lietuvos Sąjūdis. Pavadinimas truputį kaitaliojosi, bet Sąjūdis buvo tas žodis, kuris ir liko sąmonėje. Galbūt jį dabar ne tiek atsimeni kaip politinę organizaciją. Ir dabar yra visuomeninė organizacija „Sąjūdis“, bet nevaidina tokios didžiulės politinės reikšmės, kaip tada. Tada jis buvo pagrindinė politinė jėga, kviečianti Lietuvą į demokratiją, į laisvę, į atkuriamą Nepriklausomybę. Štai Sąjūdžio varomoji jėga ir siekis, ir tai buvo labai daugelio žmonių siekis to, apie ką kiti net neįsivaizdavo, kad tai išvis galima.

Taip kažkada, jūs žinote iš literatūros istorijos ir Lietuvos istorijos, kas buvo Vincas Kudirka, kaip jisai gyveno ir dirbo, dėl ko dirbo ir kaip turėdavo tokias situacijas, kur iš jo caro valdininkai, žandarai tiesiog tyčiojosi: juk tu beprotis, tu eini prieš tokią imperiją, prieš carą, ką tu sau įsivaizduoji? Ką tu čia gali padaryti, vargšas džiovininke, ką tu padarysi?

Tai žinote, buvom panašioj padėty, nors gal ne tokiam siaubingam laipsnyje, kaip aš dabar sakau apie Kudirkos situaciją. O jis tikėjo, kad savo padarys, jis ir sesutei laišką rašė: „Jonieškut“, maždaug, aš taip apytikriai kažkur esu parašęs, „tu dar nežinai“, tu neįsivaizduoji, kaip čia turės būt Lietuvoj? Ir pamatysi, ateis laikai, kai bus ir urėdai lietuviški, tai reiškia, įstaigose lietuviškai kalbama, ir „iškalos“, tai mokyklos, jos bus lietuviškos, „žalnieriai lietuviški“, suprantat. Sako, „tu neįsivaizduoji dabar, bet tu pamatysi, tada tu suprasi, kokius mes darbus dirbom“. Taip, tada tu suprasi, kokius mes darbus dirbom. Ir dėl ko aš į tuos kalėjimus ėjau, dėl ko savo sveikatą atidaviau. O anuomet galėjo tai atrodyti išvis kažkokia beviltybė. Ne veltui persekiojo tuos lietuvių veikėjus, kurių buvo taip negausu, bet kurie leido „Aušrą“, „Varpą“, kurie bandė kelti žmones į susipratimą, kad jie neturi būti ne tiktai pažeminti, bet ir patys žemintis, jaustis antraeiliais, vergučiai, kad jie tokia pati tauta kaip kitos tautos, kurios ir laisvos, ir savo valstybes turi, ir Lietuva tai turi turėti. Na, atrodė kaip ir svajonė, o juos pravardžiavo litvomanais, žiūrėkit, pamišėliai dėl kažkokios Lietuvos, kurios nei yra, nei kada nors bus.

Truputį to buvo ir Sąjūdžio laikais, tik žinot, gal ne tokiam tragiškam laipsnyje. Bet irgi: Sąjūdis čia kažką bando sujudinti, sukelti, kas čia bus, kas gi jums leis? Na, aš atsimenu, kai mes jau gerokai pasiekėm, kai žmonės mus rėmė, Sąjūdį ir sąjūdininkus, tai mes laimėjome rinkimus į Lietuvos parlamentą, ir parlamentas jau žmonių išrinktas ne iš vieno kandidato, o tikruose rinkimuose, tad įgaliotas spręsti, tautos vardu Kovo 11-ąją paskelbė Nepriklausomybės aktus. Tą jūs, be abejo, žinot iš istorijos. Paskui buvo tas susipriešinimas su Sovietų Sąjunga, tuometine dar galinga imperija, nors jau bankrutuojančia, smunkančia, kuri sudarė šiokių tokių galimybių kvėpuoti, reikštis ir diskutuoti. Aš atsimenu dar toks vadovas Sąjungos buvo Michailas Gorbačiovas, o mes jau paskelbę Nepriklausomybę. Jie ten labai pyko, pareiškė, kad tai negalioja, jie panaikina mūsų sprendimą. Mes pasakėm, kad jūs nieko negalit panaikinti, esame kita valstybė. Taip nebūna, kad ateitų kita valstybė ir panaikintų šitos valstybės įstatymus. Žinoma, gali panaikinti jėga, gali okupuoti. Dar turėjome sovietų kariuomenę Lietuvoj, bet jie neatėjo tą pačią dieną nušluoti „nepriklausomybininkų“ Aukščiausiosios Tarybos, nors buvo tam pasirengę. Mes paskui vėliau gavom dokumentus, kad jie, grupelė žmonių, tačiau svarbių žmonių, kurie turėjo šiek tiek galios, turėjo diviziją kariuomenės Vilniuje ir visas saugumo pajėgas, kovo 12-ąją siuntė laišką, kad jie gali čia patvarkyti, jiems tik reikia leidimo iš Maskvos. Jie norėjo „sutvarkyti“ jau sekančią dieną. Gorbačiovas ten buvo užimtas kitais dalykais, jie atidėjo šitą klausimą. Paskui po trijų dienų atsiuntė sprendimą, kad mūsų sprendimas yra nuo šiol naikinamas. Aš pasakiau: ačiū, jau tris dienas pripažinote, kad mes nepriklausomi, tik „nuo šiol“ naikinate, bet kaip jūs galite ateiti ir naikinti tą valstybę, kaip nors naikinti? Teisiškai neturite jokio pagrindo mus panaikinti, tuo labiau, kai jau pačios Sovietų Sąjungos deputatų suvažiavimo buvo priimtas sprendimas, kad mūsų įjungimas į Sovietų Sąjungą padarytas visai neteisėtu pagrindu, pagal Stalino-Hitlerio susitarimą, kuris yra neteisėtas ir kurio protokolai, pasidalinant tautas ir žemes – kas Hitleriui tenka, kas tenka Stalinui, - yra negaliojantys nuo pat pasirašymo momento. Tai buvo padaryta dar Sovietų Sąjungos aukščiausiosios valdžios. Mes ten vedėm geroką diplomatinę kovą, aš irgi buvau tame deputatų suvažiavime, ir turėjome tokią komisiją, kuriai buvo pavesta nagrinėti kaip ten kas buvo. Šito sprendimo mes pasiekėm kaip tik 1989 metų pabaigoj, dar tokią gražią dieną! Gruodžio 24 dieną įvyko tas balsavimas, ir mes skridom į Lietuvą su kalėdine dovana. Žinot, Rusijoj dar ne Kalėdos, paskui jų Kalėdos buvo. Na, nė trijų mėnesių nepraėjo, du su puse mėnesio, ir mes jau turim išrinktą savo parlamentą ir skelbiam Nepriklausomybę. Po to teko susitikti su Sovietų Sąjungos vadovu Gorbačiovu ir jis tiesiai į akis sakė: ką jūs čia kvailiojat, jūs niekada negausit tos Nepriklausomybės, mes jums neleisim. Ir niekas pasaulyje jūsų nepalaikys, susipraskit, taigi susireguliuokit, atšaukit tą Nepriklausomybės aktą. Ko nors mes jums duosim truputį daugiau, kokios autonomijos, truputį daugiau laisvių. Tada ir kildavo klausimas, mes sakom, juk turim teisę į laisvę, mes stovim už ją. Jūs galit mus sunaikinti, bet jūs nepriversit, kad mes patys atsisakytumėm laisvės.

Vieną kartą man išėjo net taip pasakyti, kai jau buvo tie visi tankai ir žudynės Vilniuje, manęs klausė, ar jūs nebijot tokios jėgos? Aš kažkaip gal šiek tiek bravūriškai pasakiau: o ką jie gali padaryti? Jie gali mus užmušti ir daugiau nieko. Negali priversti, kad mes patys save išprievartautumėm, šliaužiotumėm keliais po purvą, atsiprašinėtumėm: ponai, mes suklydom, atsiprašom, kaip gerai, kai jūs mus valdote ir taip toliau. To nebus. O jie visai net  neįsivaizdavo, kas tai yra laisvės dvasia. Ir kas tai yra žmogaus garbė ir orumas, kuriam gyvybė nėra pats svarbiausias dalykas? Žinoma, buvo visokių interpretacijų ir ligi šiol. Net ligi šiol, tai jeigu jūs su kuo nors nesutinkat, ko ir dabartinė Rusija reikalauja, spaudžia mus atsisakyt energetikos nepriklausomybės siekio, net kad mes laikomės Europos nustatytų įstatymų, - tai jūs atsisakykit, mes jums tada duosim dujų truputį pigiau ir panašiai. Tai ar jūs einat prieš Rusiją, jums bus blogai, ar jūs nesuprantat, ką jūs darote? Mes neiname prieš Rusiją, mes ir tada nėjom prieš Rusiją. Nes, tiesą sakant, ta Rusija, kuri pati siekė laisvės, anuomet demokratinė Rusija buvo mūsų pusėje. Mes vedėm tokią nevienareikšmę politiką, nes Sovietų Sąjungos vadovybė, sėdinti Kremliuje, buvo suprantama kaip imperija, kaip slegianti jėga, kuri slegia ir pačią Rusiją, ir ją skriaudžia ir apiplėšia, nepripažįsta jai jos parlamento sprendimų. Pasidarė tokia keista situacija. Rusija turi savo parlamentą, turi savo vadovą – parlamento prezidentą, paskui jau ir Rusijos prezidentą Borisą Jelciną. Jis siekia, kad Rusija tvarkytų savo reikalus, o ten sėdi kažkokia partinė labai „aukšta“, labai pasipūtusi valdžiukė, kuri žiūri į tą Rusiją labai priešiškai. Kokia čia Rusija dabar dar atsirado? Suprantate – turi būti Sovietų Sąjunga. O mes tvarkoj, mes einame kartu su demokratine Rusija – tokie buvo nuotaika ir laikai, kurie šiandien neįsivaizduojami. Jūs gal nuotraukose galite pamatyti, jeigu mokytojai parodo, paaiškina, gal yra kokie filmai. Čia aš tarp kitko vieną filmuką jums paliksiu pasižiūrėjimui. Jisai gana linksmas, vadinasi „Laisvės džiazas“, bet ir daug istorinių dalykų ir kadrų ten yra. Kai užpuolė mus jau kariuomenės jėga, jau buvo žudomi žmonės Vilniuje ir kitur, buvo aukų, taip pat Kaune buvo aukų – tai Maskvoje šimtai tūkstančių žmonių išėjo į gatves ir į Maniežo aikštę tiesiog kaip jūra – „šalin rankas nuo Lietuvos“, „laisvę Lietuvai“! Suprantat, kokia buvo banga supratimo, kas yra laisvė, ir kad jeigu Lietuvą sunaikins, tai ir Rusijoje nebus laisvės, mes esam vienam fronte.

Žinot, atsitinka paskui visaip, jeigu kokia nors vėlesnė Rusija, kuri pasuko kitaip, jeigu ji ir prieš savo piliečių laisvę, daužo, išvaiko demonstracijas, sodina į kalėjimus, ten dabar tęsiasi ta „Bolotnoje“ byla, mat žmonės baisiai nusikaltę, kam jie demonstravo prieš Putino valdžią. Taigi prieš savo piliečių laisvę ir prieš kaimynų laisvę, o ta kaimynų laisvė yra ir laisvė pasirinkti.

Mes taip tada sakėm, žiūrėkit, mes esam tauta, esam šalis, mes turim teisę pasirinkti kaip norim toliau gyventi, kokia pas mus bus ekonominė, pilietinė santvarka, kokios bus mūsų saugumo garantijos ir sąjungos. Ir Boriso Jelcino Rusija pasirašė su mumis tokią sutartį, pripažino Lietuvos Nepriklausomybę pagal visus Kovo 11-osios aktus ir pripažino mums teisę pasirinkti ir saugumo sąjungas, o mes orientavomės į NATO. Nebuvo tada sakymo, kad jokiu būdu ne. Laisvė pasirinkti. Dabar, žinoma, nė iš tolo nieko panašaus nebūtų. Dabar, kai Gruzija norėjo laisvai pasirinkti – tai matom, kas ten darėsi. Bet tada buvo toks teigiamų labai judėjimų laikas, nors ir teko kraujo atiduoti, jis buvo pralietas, bet vis dėlto ir mes išėjom į laisvę, ir pati Sovietų Sąjunga susilikvidavo be pilietinio karo. Gal vienąkart istorijoje galėjo atsitikti toks dalykas.

Kai kas sako: Lietuvos atsipalaidavimas, atkūrimas valstybės ir Nepriklausomybės – tai yra stebuklas! Stebuklas, kada prieš save turi tokią agresyvią ir žiaurią imperiją, jos negailestingą valdžią, kuri duoda jums per galvą ir užmuša žmonių, bet vis dėlto nebepajėgia, nes yra ir visa pasaulinė aplinka, kuri taip pat neabejinga. Nebūtinai stovi už mus šimtu procentų, bet nestovės šimtu procentų ir už žudikus, už smurtininkus, o šie bankrutuoja, jiems reikia kaip nors su tais Vakarais susikalbėti – gauti pagalbos. Tokie tad buvo balansai ir pasauliniai, kuriais mes irgi naudojomės, ir vykdėm savo tarptautinę politiką. Mūsų tarptautinė politika buvo ir Paryžius, ir Vašingtonas, ir Maskva - dvi Maskvos. Mat Gorbačiovo Maskva ir Jelcino Maskva – abi buvo kas kita. Jelcino Maskva stovėjo mūsų pusėje. Buvo toks ypatingas laikas. Mums iš tikrųjų buvo gal ne visai stebuklas, bet labai palankus tas sudėtingas laikas, kuriame, žinoma, reikėjo vairuoti teisingai. Mes galėjom būti įvelti į galas žino ką. Kai dabar pagalvoju, jeigu jie tame Kremliuje būtų buvę gudresni, jie galėjo mus įvelti į bet kokius spąstus sakydami: gerai, pripažįstame jūsų Nepriklausomybę, bet štai tokiom sąlygom. O ką mes būtume turėję daryti? Ir būtume priėmę, nes kitaip – ką žmonės pasakys? Žiūrėkit, gavom, o jūs čia dar norit daugiau. Tai priimkim tas sąlygas! Na, dabar nebūtumėm nei NATO, nei ES – būtumėm kokia nors Baltarusija ar nežinau kas, arba Ukraina, kuri bando kapstytis, lyg ir atskira valstybė, o spręsti laisvės neturi, arba ja galima žaisti, galima ją drumsti ir kaip nors viduje pjudyti. Tad štai tokie dalykai dėstėsi, ir mūsų pasirinkimas buvo viena svarbiausių laisvių. Pasirinkimo laisvė nuo tada vėl būti Nepriklausoma šalim – turėti visą laisvę, ne taip, kaip mums siūlė.

Jauni žmonės, jūs gal neįsivaizduojate, jūs dabar susėdot į autobusiuką ir važiuojat kur nors į užsienį, ekskursuojat ar panašiai – tai jūsų tėveliai ir močiutės negalėjo nė svajoti apie tai, kad kur nors važiuos savo noru. Čia pirmiausiai reikės gauti daugybę leidimų, tikrins slaptosios tarnybos, ar nebuvai kartais Sibire, ar nepasakei kur nors kokio klaidingo žodžio, gal tu koks priešas? Gal išvažiuosi, gal ne. Arba jaunimą išleis į užsienį, tai jis ten pamatys kaip žmonės gyvena, paskui grįš, bus nepatenkintas, kad Sovietų Sąjungoj nėra toks rojus kaip jam čia paišo mokyklose ar propagandose. Kad kitur žmonės kažkaip smagiau gyvena ir laisviau, tai pamatę jau bus nepatenkinti. Jau bus maištininkai. Tai nė nereikia, kad jie matytų, kaip yra pasauly. Tegu sėdi ir garbina aukščiausiąją ir pačią geriausiąją komunistų valdžią Maskvoj. Žinote, dainelės buvo visokios, „Mes Lenino anūkai“ nuo mažens reikėjo dainuoti arba „Mylėki partiją, vaikuti, kaip savo motiną myli“. Jūs neįsivaizduojate, ką mažiukams reikėjo praeiti per mokyklas, per darželius ir kaip jiems plovė smegenis nuo mažumės, kad paskui neturėtų kokių ten klaidingų minčių apie kitokį gyvenimą ir kad gal yra ir kita motina, ne tiktai Komunistų partija. Arba gal aš turiu tikrą senelį, nebūtinai Leniną. Štai čia buvo realybė, suprantat, kuri jums neįsivaizduojama. Atėjo laisvė nuo nesąmonių, laisvė nuo suvaržymų, laisvė matyti, kad yra tikra laisvė, kur tu gali pasirinkti savo gyvenimą, profesiją, kelius, galų gale, matyti pasaulį, mokytis to, ko nori ir kur nori. O ne su didžiausiais prašymais, maldavimais - arba jeigu tu labai patikimas, jau labai vaizduoji ištikimą komunistėlį, tai gal tave kur nors išleis truputį pasiganyti į užsienį ir turėsi rašyti ataskaitas, ką matei, su kuo susitikai, ar nekalbėjai ko nors negero? O jeigu girdėjai, kad tavo draugas kalba negerai, turi rašyt skundą prieš jį, nes kitas jau parašė skundą, o tu, jeigu neparašysi – tai pats būsi „išdavikas“. Jis parašė, o tu neparašei? Suprantate, tokia buvo klaiki sistema visų sukiršinimo, supriešinimo ir padarymo vidiniais priešais visuomenėje. Tai mes iš to išėjome. Kai ko galbūt liko, deja, bet iš esmės mes išėjome iš tos sistemos į pasirinkimo laisvę, ir turim pasirinkimo laisvę kaip mes toliau gyvename pasauly ir tarp kitų valstybių, su kuo einame iš vieno, na, o su kuo nesutinkam, nors mums ir liepia, sako: jeigu jūs neklausot, tai mes supyksim. Na, ką darysi, jeigu ponas supyksite? Juk tai nereiškia, kad aš turiu vėl atsiklaupęs būti vergas arba manevruot kaip nors: gal taip, jūs teisingai sakot, mes dar pagalvosim, pratempsim laiką. Na, kartais tenka ir taip žaist politiką, antai sako, nepykdyk, netampyk už ūsų to tigro ar ko nors, bet juk tas tigras irgi kartais jis popierinis tigras, kaip Mao Dze Dunas ir kinai sakydavo: štai mus gąsdina, o iš tikrųjų tai popieriniai tigrai gąsdina.

To turime ir šiandien, todėl svarbu nusistatymas būti sau žmonėmis, savo šalies, ir tvarkytis. Mes turėtume tvarkytis daug geriau negu dabar, bet turim tvarkytis patys, o ne kad ateitų koks geras ponas, galingas, iš viršaus lieptų, sudėstytų viską kaip turi būti. Tąsyk tai mums nereiktų sukt galvos. To buvo labai daug, liko kartais kaip ir pasiilgimas, kodėl mes dabar turim patys čia imtis atsakomybės. O jeigu mums nesiseka? Gal tada mes kažkokie kalti, ot, ateitų ponas ir pasakytų, kaip mums gyventi. Anuomet labai ilgai taip buvo. Kai kas priprato, atrodė patogu – nesukam sau galvos. Gal norėtume kitaip, bet vis tiek mums neleis. Ko čia mums kamuotis? O kiek leidžia – tiek ir gerai. Dabar visiškai pasikeitusi galimybė galvoti kaip laisviems žmonėms nepriklausomoje valstybėje ir patiems ją statyti. Štai ko esame pasiekę, ir jūs turite dabar tą šalį kitokią, tad būkit malonūs ją toliau vairuoti, statyti, kurti ir ginti. O kitaip, kam tas viskas buvo? Jeigu visi išbėgs ir paliks tą Lietuvą skradžiais prasmegti? Čia jūsų atsakomybė, mieli ponai moksleiviai. Pabaigai išėjo mažas pamokslas, ir dabar turbūt viskas. Gal jūs turite klausimų?

Čia aš atsinešiau parodyti, nežinau, gal neturite tų knygelių, paliksiu jūsų bibliotekoje. Štai mano trumpa knygelė „Trys paskaitos apie Lietuvą“ – studentams skaičiau prieš porą metų Vilniuje ir paskui nutariau parengti knygelę. Čia yra apie Lietuvos atkūrimą, kaip po carinės aneksijos ir priespaudos, ir visų spaudos draudimų ir trėmimų ir persekiojimų buvo einama į Vasario 16–ąją, į Pirmąją Lietuvos Respubliką. O paskui vėl - kaip ėjome iš Sovietų antrosios aneksijos ir nelaisvės, ir kas po to. Istoriniai dalykai sudėti, aš manau, jums įdomiu laisvo pokalbio būdu ir su visokiais faktais ir dokumentais, kurių vadovėliuose nebūna – tai papildytų vadovėlius. O čia yra Kovo 11-oji, irgi dokumentų rinkinys, kas buvo ta Kovo 11-oji, kaip į ją ėjo Lietuvos Sąjūdis, kaip buvo sutiktas tas iššūkis – nes tai buvo iššūkis. Žinote, kai sąjūdininkai „ėmė ir laisvę tautai paskelbė su niekuo prieš tai nesuderinę“. Čia iš eilėraščio. Kartais aš parašau eilėmis ir politinių dalykų, nebūtinai tik lyrinių. „Ėmė ir laisvę tautai paskelbė“, na, kažkoks nesusipratimas, jeigu „su niekuo nesuderinę“. Gal kartais girdite „Antį“, senus įrašus. Buvo tokia kapela „Antis“, kur A. Kaušpėdas dainuoja „Aš nueisiu pas draugą Tatatavičių, aš nueisiu pas draugą Tatatavičių“. Kažkur sėdi viršininkas draugas Tatatavičius, pas jį reikia nueit, ko nors prašyt, mandagiai kalbėt, nes jis tau gali duot, gali neduot, gali per kepurę užduot. Labai trumpai visa esmė pasakyta, kokia buvo valdymo sistema ir žmogaus padėtis – eit mandagiai pas draugą Tatatavičių. O draugas Tatatavičius, matyt, kalba visą laiką tą patį – „ta ta ta ta ta ta ta ta...“ Jo smegenys nejuda, kad ką naujo pasakytų. Jis turi savo formules, visą laiką tą patį sako, o tave siunčia po velnių, kadangi tu mažas žmogelis, jokio balso neturi. Mes tai pakeitėm. Nuo pirmo Sąjūdžio mitingo Vilniuje, Katedros aikštėje buvo pasakyta: kažkokie partijos atstovai važiuoja į Maskvą ir ten spręs Lietuvos reikalus. Atsiprašome, ponai, kas jus įgaliojo? Jus nebent kaip partija kaip nors įgaliojo, bet jūs net partijos ribose rinkimų nepadarėt. Jūs tiesiog pasiskyrėt. Bet jeigu jūs ten spręsit Lietuvos reikalus, atsiprašau, mes iš čia žiūrėsim, kaip jūs sprendžiat. Ir jeigu jūs spręsit blogai, mes pasakysim – ten jokie ne Lietuvos atstovai. Ten nežinia kokie apsišaukėliai. Toks buvo, iš tikrųjų, įžūlus iššūkis Kompartijai, kuri jautėsi taip, kaip sėdi Tatatavičius ir nieko daugiau nežino; o jam pasakėm – ne, ponas Tatatavičiau, tu nesi Lietuvos teisėtas valdovas ir atstovas. Dar pažiūrėsime, ką žmonės pasakys, kai bus laisvi rinkimai. Štai taip prasidėjo visas ėjimas į laisvę. Gerai, šiek tiek tų knygelių čia turit ir šiek tiek bibliotekoj rasit. Dabar ką norit, tą darykit su manim.

/Klausimai, atsakymai/

Prašo paskambinti/

Labai šilta pasidarė. Čia jūsų daug, tai smagu, kad tiek daug. Pavasaris atėjo kažkaip netikėtai. Lietuvoje visada kažkas netikėtai. Žiema ateina netikėtai ir galų gale pavasaris... Tada atleiskit, jau šiek tiek lengviau. Mano repertuaras dabar jau gana seniai yra Čiurlionio kūryba, kadangi aš ją redagavau, leidau, daug leidinių esu išleidęs. Aš atsakau už tai, kas ten, tose natose, Tad mėginu ir skambinti. Paskambinsiu jums keletą preliudų. Tarp jų bus ir viena „Mazurka“. Jūs atskirsit pagal ritmą, kur ten „Mazurka“ eina, o pabaigoj Čiurlionio mylimą dainą su mažom variacijom – „Bėkit, bareliai“. Tikiuosi, kad klavišai veikia, firma juk labai patikima – „Krasnyj Oktiabr“.

 Skambina

Vytauto Landsbergio susitikimas Kaišiadoryse, Algirdo Brazausko gimnazijoje, 2013-04-19