Lietuvos įnašas

Lietuva kaip europiečių žemė egzistuoja rašytinėje Europos atminty mažiausiai per 1000 metų.

Kai Lietuvos valstybė prisikėlė vėl būti, o po to – dar sykį vėl, tai buvo jau trečias kartas jos istorinio buvimo Europos žemėlapyje po ilgai trukusio Antrojo pasaulinio karo okupacijų laikotarpio, kurio didžioji dalis teko sovietiniam pavergimui. Mums tada atsivėrė proga, jau būnant aukso ir bronzos olimpiečiais, sudalyvauti 1992 metų Sevilijos pasaulinėje parodoje. Tačiau mano kolegos Vyriausybėje abejojo – ką mes iš savo vargingos produkcijos galim rodyti?

Laiko buvo labai nedaug, tad aš pasiūliau jiems imti gerų daiktų iš Vilniaus universiteto senųjų Europos žemėlapių kolekcijos. Ten vėlyvųjų viduramžių Lietuva rodoma ir įspausta kitkart raidėmis didesnėmis net negu Lenkija! Parodykim europiečiams, kad Lietuva – ne naujokė, ji grįžo!

Metus akį į Lietuvos 13-19 amžių įnašą Europoje, galima šį tą nors trumpai paminėti. Antai kaip tik prieš 650 metų apgynėm Ukrainą nuo totorių Aukso ordos, tuo būdu gelbėdami Rytų kaimyną ne tik Lietuvos naudai, bet ir būsimai šių dienų Europai. O čia ir baisusis 200 metų savigynos karas prieš Teutonų ordiną, tiesiog stabdant vokiečių „Drang nach Osten“ – veržimąsi į rytus. Sykiu ir dar ilgiau, 300 metų teko tvenkti, ranka rankon su Lenkija, maskvėnų iš Moskovijos potvynį į vakarus ar net plačiau, kaip jų carai sakydavo – „iki visų jūrų!“ Bet vakarietiškuoju šio veržimosi atveju padėjom laimėti laiko visai broliškai Vidurio Europai. Rusija turėjo dorotis pirmiau su Lietuva.

Nepamirškim ir parlamento (Seimo) posėdžio Vilniuje 1529 metais, kai buvo priimtas žymusis įstatymų kodeksas – Lietuvos Statutas. Plačiosiose šalies teritorijose, kur dabar Baltarusija ir Ukraina, jis veikė net ligi 19 šimtmečio. Štai ir vėl 300 metų trukusi įstatymu grįstos valstybės statyba.

Pačioje 18 a. pabaigoje mėginanti reformuotis Lenkijos-Lietuvos renkamoji monarchija, besivadinanti Abiejų Tautų Respublika, priėmė pirmąją Europoje konstituciją.

Po šimtmetį trukusios Rusijos aneksijos ir Pirmojo pasaulinio karo Lietuvai teko atkurti save kaip valstybę Versalio diplomatijos ir atkaklių Nepriklausomybės karų būdais. Gynėmės nuo baltosios ir raudonosios Rusijų, nuo naujai hegemonistiškų lenkų; net pralaimėję Didįjį karą vokiečiai nenorėjo nešdintis.

O po Antrojo pasaulinio karo, kurio metu Lietuva prarado nepriklausomybę per nusikalstamą Hitlerio-Stalino sandėrį (kol jie dar nebuvo išsitraukę peilių vienas prieš kitą), teko vėl atkurti nepriklausomą valstybę dabar jau taikiomis parlamentinių veiksmų priemonėmis, patriotiškų ir laisvės norinčių žmonių masėms remiant.

1991 metų rugsėjo 17-ąją Lietuva, buvusi Tautų Sąjungos narė, prarasta sovietų kolonija, išsilaisvinusi įstojo į Jungtinių Tautų Organizaciją. Po trijų mėnesių pati Sovietų Sąjunga – Blogio imperija – liovėsi egzistavusi. Daugelis pasakydavo, kad laisvės ir demokratijos pirmeivės Lietuvos įnašas čia didelis – verčiant naują šiuolaikinį puslapį į „Europą visą ir laisvą“.

Tuomet, apie 1992-uosius, Europa jau keitėsi iš Bendrijų į Sąjungą, net į bendrų pinigų Sąjungą su Šengeno laisvėmis judėti Europos viduje, ir Lietuva jau stovėjo belsdamasi prie durų.

Prireikė dar 12 metų kuriant veikiančią demokratiją ir pereinant į rinkos ekonomiką, kad taptume asocijuotais Europoje ir taikos partneriais Šiaurės Atlanto pajėgose, kol įstojome į abi didžiąsias euroatlantinės demokratijų erdvės sąjungas. Pasijutome kiek saugesni, nors ir šalia buvusios metropolijos.

Taip Lietuva 2004 metais tapo, bemaž sinchroniškai, ES ir NATO valstybe nare. Antrąjį 2013-ųjų pusmetį mūsų šaliai tenka garbinga pareigybė pirmininkauti (veikiau moderuojant) Europos Sąjungai. Tai mūsų įnašas šiandien. Visa toliau, kaip ir kitoms valstybėms narėms, lieka Apvaizdos rankose.

Trumpai užbaigdamas šią apžvalgą galiu tarti, kad nūdienė Lietuva egzistuoja dvilypėje aplinkoje, kuri atspindi ir visos Europos, ir pasaulinę padėtį.

Demokratijos – ar nedemokratijos, net antidemokratijos? Bendradarbiavimas ar konfrontacija? Partnerystė kaip sąžiningas bendras darbas abipusei naudai – ar varžovų „partnerystė“ žaidimuose, kur bent vieno jų tikslas – parklupdyti savo „partnerį“ ir diktuoti jam ateities variantus.

Iliuzijos, kad kiekvienas didysis karas – jau „paskutinis“, pačios užgeso ir liko praeityje. Arčiau tiesos būtų matymas, kad 20 ir 21 amžių žmonija keliauja bedugnės krašteliu per vieną labai didelį ir begalinį karą dėl pasaulio valdžios, tik su pertraukomis reikalingomis atnaujinti vis labiau „inovatyvią“ ginkluotę. Tarp vėliausių naujovių būtų: globalus kyšizmas ir kitų pavidalų moralinė, nekalbant jau apie fizinę, tarša; tolydžio auganti gausa teroristinių struktūrų, kurios savo fanatizmu kuria totalų nepasitikėjimą ir pasaulio griūtį; pažeista visa „civilizuota“ nesąžiningų bankų sistema ir klastojamas finansavimas, gerai parengiantys padėtį, kad kas nors viską sugriautų apgalvotu kibernetiniu užpuolimu. Ir taip toliau.

Turėtume galvoti ne kaip viską taisyti, o kaip tai pakeisti, perdirbti. Bet pirmiausiai turėtume perdirbti save, visą civilizaciją paklydusią tamsoje su giliai slepiama beprasmybės neviltimi.

Ieškokime kitokių gyvenimo kelių – ne tų, kuriais eina besočiai griebikai arba neapykantos išpažinėjai.

Keliai buvo parodyti, nubrėžti jau prieš 2000 metų, bet mes tebesėdime pradinėje mokykloje.

Kalbėta Ekonominių ir socialinių reikalų komitete, Europos Parlamentas, Briuselis, 2013-07-10

„Lietuvos žinioms“, 2013-07-17