Vytauto Landsbergio sveikinimas

Sveiki, brangieji!

Gražu susitikti ir paminėti tiek daug gražių dalykų vienu metu, gegužės mėnesį, kai jau pradėjome vėl minėti atkurtą visuomenės ir kariuomenės suartėjimo dieną, partizanų pagerbimą ir dar labai daug k         . Verta prisiminti ir prieš savaitę mus palikusį Leoną Laurinską. Tai buvo nepaprasto grynumo žmogus. Jam Lietuva ir jos laisvė buvo viskas, nelygintini su niekuo dalykai, šventenybių šventenybė. Tokie švyturiai ilgam palieka savo šviesą.

Šiandien mačiau, kad minime ir pagerbiame, - nežinau, ar jis čia yra, - Antaną Lukšą, kilnų kovotoją už Lietuvos laisvę, tuo pačiu ir visą aną kovotojų kartą. Kilo graži ir teisinga mintis, kad renkasi ir jaunesnioji karta – jaunesnieji jau irgi pražilstantys, bet jaunesni, matę Sibirą, galbūt jų vaikai. Tai be galo prasmingas tęstinumas žmonių, kurie žino laisvės kainą ir vertę, ir ką turime daryti.

Kai minime rezistenciją ir kalbame apie rezistentų vaikus ir palikuonis, tai iš tiesų ne vien prisiminimas. Rezistencija nesibaigė, ji dabar vyksta kitais pavidalais. Frontas labai sudėtingas. Atsimenu gerbiamo Antano Lukšos pasisveikinimą. Jis mėgdavo sakyti: „laikom frontą!” Teisingai, laikom frontą. Bet kur dabar tas frontas? Jis visur, jo tiek daug aplinkui. Kaip ir liūnas, tik žiūrėk, iš kur ateina Lietuvos šmeižimas ir niekinimas, laisvės kovų įžeidimas. Ir galų gale labai paprastas dalykas. Šiandien buvau nuėjęs pagal akciją „Darom!“, dariau kiek galėjau. Per valandą surinkau tokį (rodo) maišą. Ko? – paveldo, šių dienų kultūros paveldo. Didžiąją jo dalį, deja, turbūt palieka „modernėjantis“ jaunimas. Pavaikščiojau prie Neries. O tai tęsiasi. Iš tikrųjų tai ir sovietinis paveldas. Paskutiniais sovietų santvarkos metais miškai buvo siaubingai teršiami, savivarčiai veždavo ir pildavo šiukšles bet kur. Vaikščiodamas grybauti (tada buvau dar jaunesnis) bandydavau suprasti, kur gi tų žmonių sąžinė? Nenori nuvažiuoti dar kilometrą iki sąvartyno ir pila tiesiog į mišką.

Tai nesibaigia. Mus toliau gožia tas pats sovietinis paveldas ir papročiai, kurie man primena dar vieną dalyką. Kai mane kažkada galų gale išleido į kapitalizmą, - tai buvo maždaug 1980-ieji metai, - aš aplankiau savo brolį ir seserį Australijoje. Jie mane šiek tiek pavežiojo parodyti aną šalį. Labai graži ir įdomi šalis. Mačiau šūkius, gal ir tada jau buvo sgrafito technika, arba tiesiog tokie stendai su užrašu „Neteršk Australijos“. Labai aiškus šūkis: „Don‘t rubbish Australia“. Tai man liko atmintyje. Ir kai prasidėjo Sąjūdis, kai išjudinome įvairių dalykų ir idėjų kaip mums gyventi kitaip, kaip būti kitokiais žmonėmis, aš pabandžiau per „Sąjūdžio žinias“, per mitingus paleisti šūkį: „Neteršk Lietuvos!“. Nepavyko. Net tada man nepavyko pasiekti, o jokios kampanijos nė neorganizavau, maniau, kad žmonės patys užsikabins. Neteršk Lietuvos – kas gali būti paprasčiau? Bet šiandien tokia mintis nieko nevaržo. O kodėl mums neteršti, o kodėl nešiukšlinus, kodėl neniokojus? Gal net yra koks malonumas teršti. Bet tie žmonės patys suteršti, ir mes gyvename teršaluose.

Kaip tada reikia galvoti apie mūsų ateitį? Tai ne tik gamtos tarša. Žinoma, yra miškai, upės, ežerai, Baltijos jūra. Visi kenčia nuo žmogaus, nuo mūsų pačių. Mes patys save naikinam, naikinam savo gamtą ir savo ateitį. Kažkada vyko didžiuliai maršai per Lietuvą ginti gamtos, ir Baltiją bandėm apjuosti, ir Ignaliną bandėm apjuosti nuo pavojų, kurie ateina nebranginant gamtos ir savo šalies. O dabar tai būtų daug platesnė prasmė, jeigu kalbėtume: „neteršk Lietuvos“. Neteršk jos šmeiždamas, neteršk jos žemindamas, neteršk jos istorijos, jos atminties, jos šventenybių. Tik eik ir badyk pirštu tiems, kurie teršia: nagi neterškit, žmonės. Neteršk Lietuvos proto, neteršk Lietuvos širdies visokiomis bjaurastimis internete. Aš nelabai naršau, tačiau dabar kokį mėnesį buvo specialios aplinkybės šiek tiek pasižiūrėti, kas ten darosi. Toks sąvartynas! Ir mėgsta ten naršyti, raustis jauni ir vyresni žmonės. Pagalvojau: iš kur tas malonumas? Štai ką padaro technika: gali plūstis per visą pasaulį, o ne šiaip kur nors gatvėje prie smuklės. Ne, kai pavarai per internetą, tai gal tave milijonai skaito, kaip tu šauniai plūstiesi. Tarpusavio pagieža ir neapykanta – štai kur mūsų teršalas. Jeigu norime išlikti, norime gyventi šioje gražioje šalyje, tai ne tik fiziškai reikia ją branginti ir jos neteršti, bet ir dvasiškai. Ir pradėti reikia turbūt nuo savęs.

Žinot, aš kartais ką nors sugalvoju ir parašau sau į kišenę kaip tam tikras eiles. Dabar pasakysiu jums nedidelį eilėraštuką, kuris vadinasi „Mano svajonė“:

Laisvės kovotojų provaikaičiai

ir stribų provaikaičiai

kartu dainas dainuoja aikštėse -

partizanų dainas.

O senas senas Algirdukas

Paleckiukas

sėdi ir verkia.

Varge tu varge.

Galima pasvajoti, ar ne? Kada nors, kai manęs nebus, aš tikiu, kad partizanų provaikaičiai ir stribų provaikaičiai gal dainuos kartu tas dainas, kurios yra Lietuvos pasididžiavimas. Jaunimui reikia turėti kuo didžiuotis. Ir nesvarbu, kas buvo jų seneliai. Jiems reikia gyventi, ir jie nori matyti Lietuvos garbę. Tuo tikiu, to linkiu ir džiaugiuosi, kad galėjau čia atsirasti ir jus pasveikinti. Gyvuokit!

Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių jaunosios kartos 10-sis sąskrydis, Alytus, 2013-05-11