Vilties dienos nauji aidai

Šiemetiniai birželio 15-14 d. paminėjimai vyko besikeičiančioje, kai kuo naujoje dvasinėje ir visuomeninėje aplinkoje.

Palaipsniui vis labiau siejame pirmąjį – 1940 metų – birželį su antruoju, masinių trėmimų pradžia. Dar greta stovi trečiasis birželis, atsakas į abu anuos.

Kraujo ženklai atveda mus į pačią pradžią, pasienio policijos karininko Aleksandro Barausko žiaurų nužudymą 1940 m. birželio 15 – osios rytą. Atsakingų nėra, atsakomybės nereikalaujame. Gerai, jei nors kiek atbudo atmintis.

Tremčių epopėja prasideda iš tikrųjų anksčiau. Tai Vilniaus krašto likimas okupacijose ligi 1939 metų ir jau tų karo metų rugsėjį – spalį, bolševikams plėšiant ir tremiant. O Klaipėdos kraštas, iš kurio jau 1939 metų pavasarį buvo išvaromi lietuviai, tačiau ką tuo metu darė, kur bėgo žydai? Štai puslapiai, kurių Lietuvos istorikai dar neužpildė.

Okupacijos reiškė naikinimą. Ir gyvybių tiesiogine prasme, ir gyvenimo. Rasiniu, tautiniu, socialiniu (klasiniu), tiesiog nužmogėjimo „pagrindu“. Kultūra, ūkis, žmonių santykiai – viskas griauta mirtinais smūgiais valstybei ir visuomenei.

O štai dar vienas pagrindinių, esminių taikinių – naikinta ir šeima.

Kai nežinia už ką tremiamas šeimas draskė, skaldė, pagal naikinimo tvarką atskirdami tėvus – šeimų galvas nuo motinų su vaikais, tai nebuvo tik ekonominis, politinis, bet ir genocidinis požiūris. Tegul greičiau tose šiaurėse išmiršta!

Tik štai atskiriamų greičiau išmarinti tėvelių – šeimos gynėjų ir maitintojų – niekas nevadino „Tėvas Nr. 1“. Ir motinų, likusių su badaujančiais vaikais, nevadino „Tėvas nr. 2“. Pasmerktuosius sušaudyti savaip žymėdavo: evakuacija pagal pirmąją kategoriją. Žmogžudžių žodynas. Bet į šeimos sampratą dar nebuvo taip kvailai doktriniškai įsiskverbta, kaip stengiamasi dabar.

Ugdyme tada persekiota „buržuazinė ideologija“ ir apskritai tikėjimas aukštesniais dalykais. Nūnai darom pažangą; antai Pasvalio rajone jau buvo priimtas nežinia kieno pasiūlytas pedagoginis sprendimas, kad nuostata „vadovautis krikščioniškosiomis ir žmogiškosiomis vertybėmis“ yra diskriminuojanti. Matyt, kenktų žvėreliams, kuriuos tokiose mokyklose ketinama auginti.O jei tėvas (nebūtinai Nr. 1) mėgintų sudrausti, barti, atžala bus apmokyta tuoj skambinti į policiją: patiriu psichologinį smurtą. Vilniuje surašinėjamiems ateinančių metų pirmokėliams savivaldybė dalina anketas su laisvės alėjos klausimėliais: ar norėtum, berniuk, būti mergaite? Jei niekad apie tai nepagalvojai, dabar jau susimąstyk. Paaugęs gal gausi konkretų pasiūlymą persioperuoti, nelyginant plaukus persidažyti.

Girdėjau, kuriama dar pažangesnė, dar išsamesnė „Pirmoko anketa“. Joje numatoma kreipti ugdomo laisvo žmogaus mintis ir į tokias gėrio formas:

• ar norėtum pakeisti savo Tėvą Nr.1 arba Nr. 2 į kitus, galbūt geresnius? Gal pamėgintum?
• ar norėtum pereiti į turtingesnę šeimą, kur gautum daug saldainių ir įdomesnių, brangesnių žaislų?
• ar norėtum pakeisti tėvynę – jau dabar, o gal kiek paaugęs?
• ar norėtum draugauti su vagimis, padėti jų nelengvame darbe, arba įstoti į nepilnamečių mirtinų mušeikų gaują?
• ar norėtum draugauti su pedofilais, kurie meilūs, lipšnūs ir turi visad paruoštų dovanų?

Tuo naujoji anketa dar nesibaigia, bet nebecituosiu, kad neatrodyčiau nepakantus ir nekorektiškas vaikų atžvilgiu. Be to, ir akcija dar vos prasideda. Luktelkim. Kai kurioms politikėms atrodo, kad šeimoms ji negresia, kadangi šeima grindžiama dauginimosi instinktu (citata) ir nieko daugiau nereikia.

O kitiems atrodo, kad kažkokie šeimos ir vilties naikinimo virusai skiepijami taip veistis ir kelti mūsų tarpe antieuropinę karštinę. Kieno čia interesas? Nebent marsiečių, o gal net žemiečių.

Vytautas Landsbergis
„Lietuvos žinioms“