Kalbamės apie 1990 metus

A.S.: Mes kalbėdami anksčiau aptarėme, kad tomis dienomis jau „kvepėjo“ Nepriklausomybe, tačiau vis gi klausimas dar buvo: kada tą daryt, šiandien ar rytoj? Tą svarstė Sąjūdžio deputatų klubas. Kaip jūs prisimenate, profesoriau, būtent  tą svarstymą?

V.L.: Pirmiausiai, tai ne tik jau beveik porą metų “kvepėjo“ Nepriklausomybe, “kvepėjo“  ir mūsų laikysena. Sąjūdininkų ir tų išrinktų į SSRS Liaudies deputatų suvažiavimą, kurie ten dirbome ir dėl Molotovo-Ribentropo pakto, ir kitais klausimais ir teikdavom savo projektus, kuriuos dėjo į krepšį, bet jie būdavo viešai pateikiami visai Sovietų Sąjungai. Buvo projektų, reikalingų ne tik Lietuvai, kurie galėjo pagreitinti demokratizaciją ir laisves visoj klibančioj imperijoj. Na, o mes žinojom, kad turėsim savo Parlamentą, kuris būdamas išrinktas, iš tikrųjų išrinktas, o ne paskirtų žmonių rinkinėlis, turės tarptautiškai pripažįstamą teisę, žinoma, ir moralinę teisę,  spręsti. Tai buvo aišku. Bet kai Jūs klausiate, ar buvo abejonių dėl datos,  - to šiek tiek buvo.

 

A.S.:  Kokia buvo logika tų svarstymų?

 V.L.: Čia aš galbūt neatpasakosiu visų svarstymų ir juolab įvairiausių logikų. Aš atsimenu, kad buvo tam tikrų samprotavimų: ar pasakom viską iš karto (kaip vienas žymus žmogus vėliau pasakė, kad "šokom nuogi į dilgėles“), ar palaukiam, kaip dalykai klostysis Maskvoj, nes ten kitą dieną jau renkasi deputatų suvažiavimas, kuris sprendžia visos Sovietų Sąjungos reikalus. Mes ten irgi turėtume būti, tai gal darom dalį sprendimų ir palaukiam, kaip reaguos tie susirinkę Maskvoj? Bet galėjo būt pakankamai aišku, kad jie niekaip nereaguos. Jie bus užsiėmę visai kitkuo. Pirmiausia Gorbačiovas turi tapti prezidentu ir dar gaut kažkokius įgaliojimus, galbūt įgaliojimus užgniaužti bet kokius judėjimus vadinamosiose sąjunginėse respublikose. Tad ką nors daryti būtų geriau, kol jis dar neturi tų savo įgaliojimų, ar panašiai. Tokių buvo samprotavimų: ar dabar, ar palaukt, o palaukti irgi pat buvo dviprasmybė. Tai kaip mes, anuometiniai TSRS liaudies deputatai, važiuojame į tą suvažiavimą? Čia pas mus ką tik išrinktas parlamentas, ir mes taip projektavome, kad jis susirinktų anksčiau negu anie, ir kad čia būtų galima pirmiems padaryti. Iš tikrųjų tai reikės daryti, juolab, kad tada visai aišku – mes vėl valstybė, ir jokie mūsų piliečiai nedalyvauja kitos valstybės valdžioje.

 Tokių abejonių, sakau, buvo, bet šie argumentai buvo pakankamai aiškūs, o dar prisidėjo ir Kazimieras Motieka, kuris paskambino į Vašingtoną Stasiui Lozoraičiui ir pasikalbėjo ta tema. Motieka buvo kategoriškai už tai, kad nereikia net abejoti. Na, aš nebijojau šiek tiek ir pagalvoti.

 

A.S.: Ar tiesa, kad ir Kazimiera Prunskienė buvo tuo metu su Kazimieru Motieka, kuri pasisakė, kad reikia skelbti?

V.L.: Aš to nežinau.

 

A.S.: Kaip jūs prisimenate?

V.L.: Gali būti kūryba. Net aš nebuvau tada, kai Motieka skambino, bet jis mane pakvietė.

 

A.S.: Ne, aš kalbu apie klubą Profsąjungų rūmuose.

V.L.: Jis turbūt ne iš klubo skambino. Motieka jau buvo "LTSR" deputatas ir skambino Lozoraičiui iš kabineto.

 

A.S.: Taip, Lozoraitis – žinomas atvejis.

V.L.: Daug yra datuotų ir rankraščių, mašinraščių, net su taisymais būtent kovo 9, bet yra  štai ir dokumentas - įstatymas, perrašytas į nutarimą, jo vienas kitas pataisymas. Sinkevičiaus pastaba¹: Landsbergio pataisos trečio mėnesio vienuoliktą dieną. Reiškia, iki pat paskutinio momento buvo tobulinama ir tikslinama tie dokumentai. Tas darbas atsispindi. Galiu jus papildyti, atsimenu, kad buvo svarstoma net ir taktiniai sumetimai, ar keliame vieną kandidatą, nebūtinai kurį, bet vieną. Ar einame su vienu kandidatu, nes kompartija irgi eina su vienu labai aiškiu kandidatu. O gal jie sužais porą ar ką, mes to nežinome, bet ir mums čia buvo atėję minčių, neatsimenu, kas jas kėlė: gal mums iškelt porą savų, reiškia, kad antram balsavimo ratui jau liktų du [oponentai], ir vienas iš jų gal būtų Landsbergis. Bet paskui tikrai buvo nutarta nežaisti. Nežaisti! Tiesiai ir į tikslą.

Prisimenu vieną labai įdomų pastebėjimą, kuris tada mane nustebino po balsavimo. Būtent po balsavimo [dėl pirmininko] mane nustebino labai liūdnas kolegos Beriozovo veidas. Aš nesupratau, kas čia netikėta? Sąjūdis turi tokią persvarą, juk aišku. Paskui sugalvojau; jie kažko tikėjosi – slaptas balsavimas!

 Buvo ir šiek tiek įdomesnė istorija, jeigu kam nors įdomu. Nes gerbiamas Brazauskas buvo atėjęs pas mane prieš tai ir pasakė, kad nors jis čia yra oponuojanti jėga  ir panašiai, bet sutiktų kartu dirbti, jeigu jis gautų ministro pirmininko postą. Ir aš jam turėjau pasakyti (mes dviese kalbėjomės, paskui mačiau kitas versijas to pokalbio): turiu jums pasakyti, kad Sąjūdžio grupė jau sprendė šį klausimą, ir jau yra apsisprendimas, kad aš siūlysiu Kazimirą Prunskienę. Tai čia jau nebekeičiamas dalykas. Bet aš jį pasiūlysiu, kad nebūtų konfrontacijos, konkurencijos - žinot, ten kažkokie parašų rinkimai ėjo per visą Lietuvą, tokie skaldantys dalykai, - tad aš siūlysiu jį ir prašysiu, kad jis priimtų mano pavaduotojo, vieno iš pavaduotojų postą. Jis atsakė, kad jis to nepriims. Ir kad aš nesiūlyčiau. Aš pasakiau, kad vis tiek siūlysiu. Juk žmogus dar gali apsigalvoti, aš tai ir padariau, vis tiek siūliau – bet jis atsisakė. Tai jau buvo vieša, o ką aš čia papasakojau, buvo nevieša. Na, jeigu kas nutaria patraukti stabdį – tai vairuotojas tą daro. Bet aš taip pat atsimenu momentą Aukščiausiojoje Taryboje, man atrodo, kad tas tikrai buvo Vladimiras Beriozovas, kuris kalbėdamas apie tai, kad yra kitų minčių, yra parašų, eina peticijos, pasiūlė paskelbti, kiek yra atėję peticijų? Koks skaičius parašų, kad vis dėlto reiktų perrinkti ar [iš naujo] rinkti Brazauską? Tad irgi buvo aišku, kad kažkas valdo  procesą, bet galų gale susitarėme. Aš kalbėjausi su Brazausku, pakviečiau jį išeiti į televiziją dviese ir pasisakyti tuo klausimu. Jisai sutiko.

/.../

 

A.S.:  Na, aš nestebėjau Gorbačiovo vizito, aš buvau tarp tų, kurie rengėsi vizitui,

V.L.: Mums rūpėjo, kad tai nebūtų tik partinis vizitas. Čia yra Sąjūdžio pareiškimas, kreipimasis į Lietuvos žmones, datuotas Sausio 8 dieną,  numatant, kad 10 dieną rengiasi atvykti Michailas Gorbačiovas ir kiti nariai. "Atvyksta partiniais reikalais tartis su savarankiška Lietuvos komunistų partija, tačiau mums yra svarbūs valstybės reikalai, todėl privalome priminti ir kelti svarbiausią Lietuvos valstybės atkūrimo klausimą.  Michailą Gorbačiovą turime sutikti ne kaip Komunistų partijos Generalinį sekretorių, bet kaip Tarybų Sąjungos vadovą, kviečiame išeiti į gatves su šūkiu „Laisvę Lietuvai“ ir paremti šiuos reikalavimus kaimyninės šalies prezidentui." Čia Sąjūdžio pozicija sukalta iki galo. Dar jis nebuvo prezidentas, bet [vadinom] kad būtų visai aišku: jisai yra vadovas, ir tai yra kaimyninė šalis, kuri atvyksta pas mus – mes sutiksime labai draugiškai. Aš tą žadėjau ir Medvedevui, tai buvo vienas jo parankinių, padėjėjų, neatsimenu vardo. Bet mane iškvietė, mane pakvietė susitikti, žinoma, ne su Gorbačiovu, dar turbūt diena anksčiau su Medvedevu. Ar dar ten buvo kas daugiau, neatsimenu, bet Medvedevas, buvo jau atvažiavusi grupė parengti vizitą. Tai vyko Svečių namuose Sierakausko gatvėje, ten buvo lyg mažesni antriniai Svečių namai, ir Medvedevas man iš karto pasakė: jūs rengiate mitingą, į kurį Gorbačiovas tikrai neis, tad jūs užmirškite ir nedarykite čia kokio nors spektaklio, nes jo ten nebus. Aš jam pasakiau: žinote, mes jau paskelbėme, mes tikrai ir nenorime, ir negalime atšaukti, tad mes darysime, o gal Gorbačiovas dar apsigalvos. Juk mes draugiškai sutinkame, nereikia bijoti liaudies. Maždaug tokia buvo kalba. Taip palikome galimybę Gorbačiovui dar apsigalvoti, gal ir ateiti į tą mūsų mitingą.

  

/Paleckis: apie mitingo laiką/

 

V.L.: Mes jį padarėme vakare, išvakarėse, galbūt manydami, kad jis išvakarėse atvyksta.  Nežinau, bet vienu žodžiu ne taip svarbu buvo, ar jis ateis, bet kad čia yra žmonės, kurie turi jam ką pasakyti. Pasakyti gali draugiškai, bet kaip kitos šalies vadovui. Jisai labai tuo piktinosi. Tai reiškia, jis visą laiką ėjo atsilikdamas, nespėdamas į traukinį, o mes jau susivokėme, kad esam kita šalis ir taip su juo norime draugiškai kalbėtis. O jeigu jis kitaip, tai draugiškai jis nenori. Aš manau, jis turėjo iliuzijų, kad jeigu jis kreipsis į žmones gatvėje, o juo labiau paskui, tame susitikime, kuris turėjo vykti su partiniu aktyvu... Kai mes, tai yra aš pasiūliau Medvedevui, kad būtų gerai susitikt su Sąjūdžiu, su Sąjūdžio vadovybe, jie kažką gal pagalvojo, o paskui pasakė: ne, to nebus, bet štai mes galim ateiti į susitikimą su partiniu aktyvu. Na, nenori - nereikia. Tai mūsiškių, sąjūdininkų ten buvo, matome, sėdi salėje, kurie buvo partiečiai. Nežinau, ar kitokių ten buvo. Aš tai nėjau. Nes jeigu jis  nenori susitikti, tai ko aš ten turiu brautis? Ir man regis, kad iš mūsų vadovybės nelabai daug kas ten buvo. Prunskienė buvo, tikrai sėdėjo. Jisai turbūt manė, kad ir gatvėje, ir galų gale ten, tame aktyve į jo klausimą, ar jūs tikrai norite atsiskirti, jam bus atsakyta: ne, Michailai Sergejevičiau, čia kažkokie sąjūdistai  šurmulį kelia, o mums gerai, mes nenorim. Aš nežinau, ką jis sau galvojo eidamas į tokią riziką: gauti atsakymą į kaktą.

 

/Paleckis, Mildažytė: baikime šitą temą! .../

 

V.L.: Čia esmė, ponia Mildažyte!

/.../

 

A.S.: Reikia sudaryti pirmąją Nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis kaip valstybės vadovas turi teikti Premjero kandidatūrą ir Sąjūdžio vardu, galima turbūt taip pasakyti, pateikia Kazimieros Prunskienės kandidatūrą. Profesoriau, klausimas ir būtų: juk prieš tai reikėjo susitarti kas, kaip, kodėl? Tad kaip buvo susitarta dėl tokios Vyriausybės sudėties?

V.L.: Na, pirmiausia tai vyko jau Sąjūdžio klube, nežinau kaip vadinti, toje daugumoje iš Sąjūdžio, kuri jau buvo išrinkta. Dar prieš pirmuosius posėdžius buvo sprendžiama ir kaip bus renkamas Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas, ir kas bus kandidatai arba kandidatas į ministrus pirmininkus. Tai ten ir buvo nutarta, kad siūlom Kazimierą Prunskienę, gal būt net aš ir siūliau, neatsimenu, bet man tai atrodė gera kandidatūra. Aš tuomet daugelio dalykų nežinojau  ir daug kas nežinojo tų dalykų, bet ji buvo aktyviai pasireiškusi Sąjūdžio veikloje, dalyvavo jau toje dar LKP vyriausybėje kaip ministro pirmininko pavaduotoja, Sakalausko pavaduotoja, reiškia, reikalus ten jau žino, kaip tas mechanizmas veikia. Be to, man atrodė, kad visai gerai ir atrodys – mes iš karto skiriamės nuo sovietinės sistemos, mes moterį statom! To niekad nebuvo, kad Sovietų Sąjungoje į tokį postą ateitų moteris. Mes atsistojam iš karto kaip skandinavai, pasitikėdami moterimi ir apskritai moterimis valdžioje. Dėl to kaip ir nebuvo ginčų, nors žinoma, kaip aš jau anksčiau minėjau, buvo Algirdas Brazauskas, kuris pats privačiai pasisiūlė: jis sutiktų, jeigu aš jį siūlyčiau. O dar buvo savotiškas Kazimiero Antanavičiaus pasisakymas jau Sąjūdžio deputatų susirinkime, kai jis pasiūlė: neimkime valdžios Vyriausybėje, tegu komunistai turi tą vyriausybę, o mes kaip Aukščiausioji Taryba juos ten  spausime, prižiūrėsime ir kažkaip, bet iš karto tai buvo ir atmesta. Reiškia, net tokių minčių kildavo, o gal tegul ten jie toliau vadovauja... Bet dabar tai jau nutarta, yra Kazimiera Prunskienė, tik paskutiniu momentu toks niuansas: palaukit, o ar jinai Komunistų partijos narė? Narė! Čia aš tikrai gavau signalą iš Stasio Lozoraičio, kad tai negerai atrodys, prastai atrodys toks Lietuvos ėjimas iš komunizmo, iš sovietijos. Paskui aš pamačiau, kai pranešimai ėjo pasaulio spaudoj, kad štai buvusi sovietinė respublika išsirinko savo vadovu ar prezidentu, nesvarbu, neatsimenu kaip ten sakė, bet ne komunistą! Tas buvo labai pabrėžta, kad ne iš  komunistų, nors komunistinėje sistemoje. Lozoraitis turbūt irgi tai matė ir jisai manęs klausė. Aš tada turėjau pokalbį su ponia Prunskiene, kaip čia yra? Lyg atrodė aišku, kad mes jau Sąjūdis, einam kitur, reiškia, kita politinė jėga. Turėjau net spustelėti, kad ji neatidėliotų, kad bus problema ją siūlyti, jeigu ji tebevaikščios su raudonu partijos bilietu. Atsimenu, kad nelabai buvo patenkinta, bet padarė.

 

A.S.: Ir antras klausimas - tai Brazauskas. Atsisakęs būti AT Pirmininko pavaduotoju, sutinka būti vicepremjeru. Kas įkalbėjo, jūs?

V.L.: Aš gana gerai atsimenu. Iš tikrųjų, buvo ta konfrontacija, parašų rinkimai, mes turėjom išeiti į televiziją, raminti aistras, kad mes sutariam, kad čia nėra kautynių, kas geresnis vadovas. Išrinko žmonės ir viskas, reikia bendradarbiauti. O Kazimiera Prunskienė komplektavo vyriausybę, iš dalies tardamasi su manim, tada dar nebuvo nuėjus taip visiškai į šonus. Buvo bendradarbiavimas, atsimenu, dėl kai kurių ministrų pasakydavo, ką ji ketina kviesti, net kad Saudargą arba Kuolį, tokį jauną, bet kažkaip gal nieko, tegul būna tie jauni žmonės. Dėl Brazausko ji irgi atėjo manęs pasiklausti.  Gal privengdama ko. Aš kaip tik, jeigu jį kviečiau ateiti pavaduotoju vadovauti Aukščiausiajai Tarybai, kad būtų bendradarbiavimo, tai kai ji man pasakė, kad jį kviestų ar panašiai, gal jis ir sutiktų būti vicepremjeru, aš pasakiau – tvarkoj, tvarkoj, tegul tik būna, tegul tiktai nepuldinėja iš šalies – kaip nors dirbsime kartu.

/.../

 

A.S.: Buvo dar ir kiti autoriai. Buvo Kohlio - Mitterando laiškas Vytautui Landsbergiui. Iš esmės siūlė tą patį. Kaip jūs galvojate - kas autorius?

V.L.: Aš galbūt galiu grįžti į tai, kas anksčiau čia buvo paliesta, o truputį vis dėlto mitologiškai,  ne faktiškai. Atseit, Vyriausybės nuosaikumas, o Aukščiausiosios Tarybos radikalumas sukėlę tam tikras trintis. Tai nebuvo charakterių dalykas, o politika ir politikos turinys ir labai paprastas klausimas: ar Lietuva turi vieną politiką kai kuriais klausimais, ypač tokiu gyvybiniu kaip santykiai su Sovietų Sąjunga, ar turi dvi politikas? Ir paaiškėjo, kad Lietuva turi dvi politikas. Viena politika yra Aukščiausiosios Tarybos arba jos Pirmininko, bet ir jį remiančio nemažo sluoksnio politikų mąstančių esmingai apie tuos dalykus. O kita politika yra Vyriausybės vadovės! Ir tai pradėjo gerokai skirtis, nes ten gal būt kažkas ėjo ir iš Vakarų. Arba buvo juntama lyg kokia tarptautinė klišė – jūsų Nepriklausomybės raktas yra Kremliuje, viskas priklauso nuo Gorbačiovo. Pats Gorbačiovas tą sakė ir man jis pasakė „Užmirškit, niekas pasaulyje jūsų nepalaiko". Gausite truputį ko nors, užmirškite tą savo nepriklausomybę. Jisai irgi buvo įsitikinęs, kad nuo jo viskas priklauso, jis visagalis, mums reikia jo malonės. Man taip neatrodė, o premjerė, matyt, buvo paveikta gal kokių įtikinėjimų, gal paties Gorbačiovo kokiu nors gestu, nes važinėdavo pas jį. Kažkaip apie tai pasakydavo, kad nebūdavo labai aišku, apie ką ten kalbėta. Ir štai atsiranda tas pasiūlymas įšaldyti arba paskelbti moratoriumą Nepriklausomybės aktui, ir tai esanti sąlyga, tada jau Gorbačiovas bus maloningas. Ėjo labai smarki kova, nes nedideliam rately, turbūt Aukščiausiojoj Taryboj, kur ateidavo ponia Prunskienė, kad štai šita formulė yra vienintelė, dėl jos susitarta su Gorbačiovu ir čia jokių redakcijų neturi būti: o ta formulė, kurią paskelbė Vyriausybė, tartum paskelbė, tai faktiškai buvo pasiūlymas Aukščiausiajai Tarybai, bet spaudoje išėjo "moratoriumas". Žiūrėkit, Vyriausybė jau lyg skelbia moratoriumą, o ten buvo labai pavojinga ir žalinga prielaida, kad tai moratoriumas pirmiausia pačiam Nepriklausomybės aktui (ko nereikalavo nei Kohlis su Mitterandu, su jais nebuvo kalbos apie Nepriklausomybės akto atsisakymą arba sustabdymą, tik apie tam tikrų pasekmių ir taip toliau), bet svarbiausia, kad tas moratoriumas būtų skelbiamas "derybų laikotarpiui". Tartum derybos, tai per kokį mėnesį susitarsime, o kas čia tokio? Bet tada tu patenki į visiškai neapibrėžtą padėtį. Nepriklausomybės principą sustabdei nežinia kokiam laikotarpiui, kuris jau yra Gorbačiovo rankose. Tas laikotarpis gali būti metų ar dešimties – o tu jau esi sustabdęs Nepriklausomybę. Tai tam reikėjo kategoriškai pasipriešinti.

 

A.S.: Vis dėlto moratoriumas buvo skelbiamas dėl blokados nutraukimo, tad iš esmės tikslą kaip ir pasiekė – blokada nutraukta.

V.L.: Palaukite, pirmiausia tas moratoriumas, kurį pasiūlė Vyriausybė, kitaip sakant, Kazimiera Prunskienė, jis nebuvo skelbiamas, jis atmestas kaip projektas.

 

A.S.: Na, aš klausiu apie moratoriumą, kuris įvyko, nes redakcijų buvo daug.

V.L.: Ir nebuvo, ir neįvyko. Čia vėlgi daugelio klaida, gerbiamas Audriau. Kiek žmonių kartoja, kad buvo paskelbtas moratoriumas. Nebuvo paskelbtas moratoriumas. Kiek reikia aiškinti!?.. 

 

A.S.: Istorinėje literatūroje liks tuo vardu, sakykime.

V.L.: Tai reiškia, klaidingai suformuluota.

 

A.S.: Tai gerai, pasakykit, kas buvo paskelbta?

V.L.: Buvo paskelbta, kad kai prasidės tarpvalstybinės derybos, būtent tarpvalstybinės, Lietuva sutinka šimtui dienų sustabdyti naujų įstatymų priėmimo procedūras. Įstatymų, kurie susiję su Nepriklausomybės aktu, kurie kyla iš jo. Reiškia, ne pats aktas, bet nauji įstatymai, ir su ta sąlyga, kad jau vyks tikros tarpvalstybinės derybos, ko su SSRS niekad neįvyko.

 

/Ozolas: Visiškai teisingai, aš dalyvavau visuose posėdžiuose.../

/Mildažytė: apie latvius ir estus/

 

V.L.: Jie ėjo kitu keliu, jie nepaskelbė Nepriklausomybės nei kovo, nei gegužės mėnesį. Paskelbė, kad eina į  Nepriklausomybę, o tikrą Nepriklausomybę paskelbė tik 1991 metų rugpjūčio mėnesį. Taip, po pučo, kai pasidarė jau nepavojinga. Mes buvome tie, kurie laužėm ledą, o kiti nutarė, kad jie pažiūrės, kuo lietuviams baigsis.

/.../

 

A.S.: Noriu profesoriaus paklausti, kaip jūs vertinate padėtį to jaunimo [metančio kariuomenę], nes paskui buvo iš tiesų įvairių spekuliacijų, tarsi kažkas ragino, tarsi apgavo, neapgynė ir taip toliau.

V.L.: Spekuliacijų tikrai visokių buvo, kartais jos nesibaigia ir ligi šiol. Kai kurie dalykai yra, iš tikrųjų, ligi šiol ne visai sutvarkyti ir aš tikiuosi, kad šiom dienom, šiom savaitėm jie bus galutinai sutvarkyti. Pavyzdžiui, toks daiktas, apie kurį mes čia kalbame ir visi suprantame, kad tie jaunuoliai, kurie pasitraukė iš Sovietų kariuomenės, ypatingai po Kovo 11-osios, elgėsi suvokdami, kad jie dabar yra kitos valstybės piliečiai. Ir Aukščiausioji Taryba taip pat pasakė, kadangi buvo laukiama naujo šaukimo, kad mes, jeigu esame valstybė, negalime leisti, kad svetima valstybė skelbtų kokį nors šaukimą ir imtų mūsų piliečius prievarta į savo kariuomenę. Čia buvo, iš tikrųjų, esminė konfrontacija su Sovietų Sąjunga. Ar mes valstybė, ar mes sena sovietinė respublika? Aišku, laikėmės tos linijos, kad mes valstybė, ir tie jaunuoliai, kurie traukėsi, jie taip suprato. Manau, jie suprato, kad jie rizikuoja. Aš atsimenu ir vieną tėvą, kuris atėjo pas mane pasitarti: ar jam raginti, kad jo vaikas eitų iš kariuomenės, kur jam beliko du mėnesiai, ten saugiai tarnauja, o kai trauksis, jį gali gaudyti ir panašiai. Buvo tokio supratimo ir pragmatinio supratimo, bet tie principiniai jaunuoliai tikrai jautė, ir mes turėtumėm pasakyti, kad tie, kurie pasitraukė... O pasitraukė sovietams neleidžiant, mes prašėme jau pirmame laiške Gorbačiovui, ten  buvo įrašytas prašymas, kad jis paglobotų mūsų kareivėlius, kad jiems nekeršytų už Lietuvos Nepriklausomybę žinant visus tuos nestatutinius santykius ir taip toliau. Toks buvo, čia tarp kitko, Vidmantės Jasukaitytės pasiūlymas ir redaguojant tą laišką Gorbačiovui, nors jis truputį netiko kontekste. Ot, vienas atskiras klausimas, bet mes supratome, kad jis toks svarbus, reikia jį įrašyti iš karto Gorbačiovui, kad jis yra atsakingas ir už mūsų kareivėlius. Jis, vyriausiasis kariuomenės vadas - kad jiems nebūtų keršijama už Lietuvos Nepriklausomybę. Na, o jie yra rezistentai.

 Aišku, sovietai nesutiko, kad jie gali grįžt namo, skelbė juos dezertyrais, gaudė, grasino nuteisti daugybei metų, tad jie, manyčiau, turi turėti rezistento statusą; o pagrobti ir sužaloti, nukentėję dėl Lietuvos laisvės, yra nukentėjusieji nuo sovietų agresijos. Galų gale, tai atsiranda mūsų įstatymuose; nors tik dabar, bet vis tiek tai jau bus padaryta. Yra įregistruota, yra frakcijų sutikimas, būtų labai gražu, kad dar šis Seimas užbaigtų tą aktą. Iš esmės - datų nustatymo, kad agresija ne tiktai Sausio 13-ąją. Agresija buvo ir anksčiau.