LRT laida „Dienos tema“, 2012-12-27

Ved. Ramūnas Grumbinas: Generalinė prokuratūra pranešė, kad prokurorai baigė ikiteisminį tyrimą dėl buvusių OMON vadovų Boleslovo Makutinovičiaus ir Vladimiro Razvodovo nusikaltimų 1991 metais ir ketina perduoti bylą teismui, kad jie galėtų būti teisiami už akių dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui. Pasak prokurorų, byla 2013-ųjų pirmą pusmetį pasieks teismą. /.../

Pirmasis po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis sveikina paskelbtą prokurorų sprendimą perduoti teismui buvusių Vilniaus įmonininkų bylą, tačiau teigia, kad prokurorai vėlavo aiškindamiesi 1991 metais padarytus nusikaltimus.

V.Landsbergis: Labai gerai, kad yra pažangos, nors ji ateina labai vėlai. Vis dėlto byla išlaikyta, išsaugota ir eina į priekį. O galėjo atsitikti ir taip, kad byla jau būtų buvusi numarinta. Ankstesni generalinės prokuratūros veiksmai buvo kaip tik tokie – kad sulaukus dvidešimties metų senaties termino byla dedama į archyvą, nes tai buvo tiesiog grupinės žmogžudystės byla. Tačiau atėjus Prezidentei Daliai Grybauskaitei ir atsiradus politinei valiai, didesniam reiklumui, byla buvo peržiūrėta ir kaltinimas sukonkretintas. Dabar jie kaltinami nusikaltimais žmoniškumui ir karo nusikaltimais, kuriems nėra senaties. Tai pirmas dalykas. O antras – byla iš tikrųjų vedama pirmyn ir tiriama, girdime apie atliktą tikro ir kryptingo tyrimo etapą.

Ved.: Esate sakęs, kad OMONo vadovo B. Makutinovičiaus ir V. Razvodovo veiksmai gali būti traktuojami kaip vadovavimas nusikalstamai gaujai ar teroristinei grupei. Taip pat sakote, kad ne apie visus nusikaltimus pakankamai kalbama. Ką galėtumėte pridurti?

V.L.: Pirmiausia reikia matyti visą elgseną tos ginkluotos gaujos, kuri buvo išlaikoma Sovietų Sąjungos Vidaus reikalų ministerijos, o veikė nepriklausomos Lietuvos Respublikos teritorijoje ir veikė būtent prieš Lietuvos Respubliką. Tai buvo iš principo nusikalstama veikla prieš valstybę, be to, teroristinė veikla. Buvo puldinėjami žmonės, vyko susišaudymai, sulaikyti ir suimti pareigūnai būdavo sumušami, su jais žiauriai elgiamasi. Pasienio sargybos įranga būdavo naikinama, deginama, vyko tikras teroristinis karas prieš Lietuvos Respublikos pasienio ekipas ir vidaus saugumo tarnybas. Kartą buvo net suimtas krašto apsaugos ministras.

Ved.: Tų kaltinamųjų, kurių byla, tikėkimės, netrukus bus teisme, veiksmai rodo, kad jie jautėsi nebaudžiami ir nė negalvojo, jog ateityje jų veiksmai taps įrodymais byloje, ir jie bus teisiami.

V.L.: Iškart po Kovo 11-osios pas mane į Aukščiausiąją Tarybą ateidavo aukšti sovietų ginkluotųjų pajėgų karininkai net iš Rygos, iš vadinamosios Pabaltijo karinės apygardos su grasinamais pareiškimais ir reikalavimais, kad mūsų nesutikimas, jog jie imtų Lietuvos piliečius į sovietų kariuomenę yra nusikaltimas Sovietų Sąjungai, ir kad jie ėmimą vykdys visomis priemonėmis. Aš turėjau jiems pasakyti, kad jie prisimintų Niurnbergo tribunolą, kai Hitlerio generolai buvo teisiami už savo veiksmus, ir jų pasiteisinimai, kad jie tik vykdė Hitlerio įsakymus, nebuvo priimami domėn. Lygiai tais žodžiais pasakiau ir pasiūliau susimąstyti. Tokios pažiūros laikėmės ir vėliau jau vykstant realiems nusikaltimams. Lietuvos generalinė prokuratūra ar labai noriai, ar mano raginimu visą laiką kėlė bylas dėl žmonių grobimo ir užpuldinėjimų. Gaila, kad neiškėlė bylos dėl pačių sovietų užmušto kariškio, kurį jie Konarskio gatvėje nušovė į nugarą iš penkių centimetrų atstumo. Visi kiti nusikaltimai buvo kvalifikuoti, ir keliamos bylos pagal Lietuvos Respublikos įstatymus. Taip pat ir omonininkų nusikaltimai. Jie to paties lygmens. Be to, čia ne vienas Medininkų žudynių nusikaltimas, o visa sistema, kurią aš matau kaip terorą ir teroristinę veiklą siekiant palaužti Lietuvos Respublikos atsparumą bei valią gyventi kaip nepriklausomai valstybei.

Ved.: Pasak prokurorų, byla 2013 metų pirmą pusmetį pasieks teismą, bus teisiami Vilniaus OMON vadovai, kurie sveiki ir gyvi slapstosi, na, turbūt nė nesislapsto, o sveiki ir gyvi gyvena kitoje valstybėje - Rusijoje, kuri į mūsų nevienkartinius prašymus juos išduoti atsisako tai daryti. Kokių poslinkių gali būti čia?

V.L.: Viskas turi eiti, kaip numato mūsų ir tarptautiniai įstatymai, ir ką Lietuva gali daryti, ji privalo daryti. Anksčiau to kaip ir nedarė. Tai yra, inkriminuotiems nusikaltėliams, manau, turės būti siunčiami kaltinamieji dokumentai bei kvietimas atvykti į teismą. Greičiausiai, jie neatvyks, tada bus teisiami už akių. Tam dabar yra visos teisinės prielaidos. Manau, kad jie turėtų būti nuteisti. Gal atsiųs kokius advokatus. To aš nežinau, bet pamatysime. Visai Lietuvos valstybei bus labai svarbus etapas.

Ved.: Kas, Jūsų nuomone, šioje byloje svarbiausia? Kas turi būti įrodyta, kokia žinia galbūt nusiųsta ateities kartoms?

V.L.: Svarbiausia žinia ta, kad Lietuva gina teisingumą. Buvo nužudyti Lietuvos pareigūnai, kiti buvo sužaloti, persekiojami, Lietuvos valstybė nuolat provokuojama, pasekmės galėjo būti dar baisesnės. Žmonės, kurie tai darė, nors ir vykdė aukščiausiųjų savo šalies pareigūnų nurodymus, vis vien kalti kaip vykdytojai. Be to, neabejoju, kad byloje bus labiau išryškinta ir buvusių Sovietų Sąjungos vadovų atsakomybė. Jie taip neturi likti be atsakomybės, nes ir užpuolikai nusikaltimo vykdytojai nuolat pabrėždavo, kad jie tik vykdo, o įsakymai ateina iš Kremliaus. Jie vis tiek kalti, tačiau ir tie, kurie darė sprendimus Kremliuje arba kurie nesustabdė Sausio 13-osios nakties žudynių, kai buvo aišku, kad vyksta tikros žudynės, kad yra žmonių aukų ir žiaurūs veiksmai, - tie veiksmai nebuvo sustabdyti. Nors tuometiniam Sovietų sąjungos vadovui M. Gorbačiovui skambino pats Rusijos vadovas Borisas Jelcinas, kategoriškai pareikalavęs nutraukti tuos veiksmus. Gorbačiovas nenutraukė. Tai dar nebaigta byla ir neužmirštas puslapis.

Ved.: Norint atversti naujus puslapius, - kalbame apie buvusius Vilniaus OMON vadovus, kuriuos vadinate vykdytojais, ar galima tikėtis, kad idėjinių vadų pavardės bus įvardintos, kad jie irgi turės atsakyti už savo veiksmus, nuo kurių eina jau trečias dešimtmetis?

V.L.: Kai kurių vadovų nebėra gyvų, kaip antai Kriučkovo arba Pugo. Ir jie tiesiogiai atsakingi. Bet Gorbačiovas yra. Ar Gorbačiovas žinojo ir sankcionavo Medininkų žudynes? – to mes nežinome, bet Sausio 13-osios žudynes – taip. Dėl Medininkų žudynių visa tuometinė Sovietų Sąjungos  vyriausybė ir atitinkamos ministerijos bei karinės struktūros yra suteptos kraujo dėme. Ir tai, manau, bus pasauliui pasakyta aiškiai.

Ved.: Lietuvos visuomenė nori žinoti ir laukia, kada bus sudėti taškai visoje šioje byloje. Ar to sulauksime ir kodėl tai svarbu?

V.L.: Teisingumas visada labai svarbu. Dalinis teisingumas gal ir geriau negu nieko, bet vis dėlto jis kartais panašus į priedangos manevrus, slėpimą arba talkinimą dar kitiems arba aukštesniems nusikaltėliams. Todėl teisiant tik du OMON vadovus, byla dar nėra savo paskutiniame puslapyje, tik vadovai ir vietiniai vadovai yra labai svarbūs kaltinamieji. O vadovai iš Maskvos arba mažesni dalyviai, kurie irgi veikė tose žudynėse, - čia dar atskiras klausimas. Manau, kad daug kas paaiškės bylos eigoje. Galų gale, mes turime nusikaltėlį, kuris nuteistas dėl Sausio žudynių ir pabėgęs į Rusiją. Jis ten slepiamas, nors jau nuteistas Lietuvos teismo. Tai irgi nebaigtas klausimas. Dar yra Golovatovo klausimas. Jis nuskambėjo tarptautinėse erdvėse. Turbūt visi atsimename šią istoriją, kai Golovatovas buvo sulaikytas Austrijoje ir turėjo būti perduotas Lietuvai pagal tarptautinį reikalavimą. Tačiau Rusija jį užsistojo ir išreikalavo, kad jis nebūtų perduotas Lietuvai. Kitaip sakant, suteikė jam priedangą arba jo kaltę prisiėmė tuometinė Rusijos vyriausybė arba bent ministerija. Tai irgi nebaigtas klausimas.

Žodžiu, byla didelė, šakota. Gerai, kad ji dabar pajudėjo į konkrečią stadiją, į konkrečias vėžes.