Nuo Lietuvos į Rusiją

„Laisvės radijas“, rusų redakcija, V. Landsbergio klausinėja Irina Peters, 2012-10-18

- Kokios pirmaeilės problemos dabar kyla Lietuvai, ir kokių permainų norėtumėt matyti?

V.L.: Labai svarbus dalykas yra Lietuvos energetinės nepriklausomybės Europoje įtvirtinimas. Mes visą laiką Europos Sąjungoje buvom ir liekam „sala“, kuri visiškai priklauso nuo „Gazpromo“. Tai turi būti pakeista. ES priėmė įstatymus, kuriuos mes vykdome, nors kaimynas labai nepatenkintas. Tas kaimynas – Rusija – labai norėtų pakeisti mūsų nuostatas ir šiuo, ir kitais klausimais.

- Ką laikote savo svarbiausiais pasiekimais?

V.L.: Svarbiausia, kame dalyvavau – tai valstybingumo atkūrimas. Ne tik paskelbimas, bet [valstybės] sukūrimas. Gynyba, restitucija. Ir tai pavyko, aš dalyvavau, man teko didelė atsakomybė. Žinoma, daug teko ir pergyventi, permąstyti ir kitkart spręsti labai greit, kaip šachmatų žaibo turnyre. Teko naudotis principinėmis nuostatomis, kurių jau nepermąstysi, nes jos nekintamos. Kažkuriuo mastu naudotis ir intuicija, ir orientacija, kas pasauly vyksta. Tuo metu, kai labai daugelis netikėjo jokia Rusija ir jokiu Jelcinu, mes ėjome šiuo keliu. Rusijai priklausė ateitis, o ne Sovietų Sąjungai ir tuomečiam partinės nomenklatūros Kremliui. Demokratinė Rusija, vadovaujama Boriso Jelcino, buvo mūsų pusėje, o mes – jos pusėje.

- Ar dažnai grįžtate į tą istorinę akimirką, kai jūs ir Borisas Jelcinas pasirašėte pirmąją mūsų nepriklausomose šalyse Rusijos-Lietuvos sutartį? Ar grįžtate mintimis į tuos laikus?

V.L.: Žinoma, reikia ir kitiems priminti, kurie neatsimena arba nenori atsiminti, arba vairuoja kitais keliais. Tai fundamentalus dokumentas, pasirašytas dar esant Sovietų Sąjungai, o ratifikuotas jau be jokios Sovietų Sąjungos – suverenios Rusijos vardu.

- Iš to, kas įvyko, apie ką svajota daugiau nei prieš 20 metų nepriklausomoje Lietuvoje, ir tai, kas išėjo, tikrovė visada, net geriausiu atveju, ne tokia, kaip apie ją svajojome. Iš to, kas nepavyko, ko labiausiai gailitės?

V.L.: Principinis dalykas – ne tai, kad gailiuosi, o tiesiog tikrovė pasirodė kitokia, negu regėjom tais plataus dvasinio tautos pakilimo metais. Jo pasirodė negana ilgesniam raidos laikotarpiui. Tačiau, tikriausiai, kitaip ir negalėjo būti. Teko tiesiog pripažinti, kad įsišaknijusi žmonių galvosena, tam tikrų santvarkos standartų įpročiai per kelis dešimtmečius – visa tai gana gilu, o buvo panaudota (zadeistvovano) revanšistiškai nusiteikusių jėgų. Tad Lietuva žengė pirmyn optimistinio polėkio ir džiaugsmo dvasia neilgiau dvejų metų. Bet to pakako, kad šalis pakiltų, ir jos jau nebepavyko visiškai sujaukti (sbit s tolku), ir ji yra, plėtojasi ir pasiekia savo tikslų – nors ir ne visų, bet labai svarbių tikslų. O dėl ko gailiuosi kaip stebėtojas – tai prarasto laiko. Tai kliūčių ir priešinimosi pasekmė. Pasipriešinimo nukreipto į tai, kad numuštų tempą, nusodintų. Pavyko to pasiekti nemažu mastu, kai buvusi kompartija grįžo į valdžią. Ji net ne kritiškai, o tiesiog pasityčiojamai kalbėjo apie „reformas“. Aišku, kad ji nebenorėjo tęsti pradėtų pokyčių tikru ir efektyviu mastu. Laikas – štai ko man labiausiai gaila. Galėtume būti stiprūs, labiau konsoliduoti, toliau pažengę, jei ne tas nuokrypis arba slinktis atgal. Ne šimtu procentų atgal, bet vis dėlto.

- Jei kalbėtume apie dvasingumą, jūs užsiminėte apie dvasinį polėkį. Lietuvos atveju, man regis, tai nebūtų buvę įmanoma, jeigu Lietuvos žmonės nebūtų dvasingi religine prasme, krikščioniškąja. Ar negaila jums praradus šias pozicijas?

V.L.: Krikščionių tikėjimas, tai reiškinys ir matomas, kuris pasireiškia veiksmais, maldomis, tikėjimo išpažinimu, ir nematomas – kaip santykis arba požiūris į gyvenimą. Tada buvo kur kas daugiau krikščioniško požiūrio į gyvenimą, negu vėliau, kai vėl pajutome varžybas, kovą (protivoborstvo) – to požiūrio į gyvenimą, kur dalyvauja meilė, solidarumas, atjauta ir tarpusavio pagalba, su tuo, kur priešais stovi godulio, egoizmo, veidmainystės jėgos ir, žinoma, stipresnio agresija prieš silpnesnį, kai įsijungia pojūtis, klaidingas pojūtis, neva jėga suteikia teisę. Tai ne vien tarpvalstybiniuose santykiuose, ką turėjome iš pradžių su Sovietų Sąjunga, o paskui ne taip tiesiogiai, bet ir su Rusija. Vis dėlto nėra paprasta šiandien gyventi greta putininės Rusijos. Mes kaip nors ypatingai nekonfliktuojam, bet suvokiam, kad esam kliūtis šių dienų Rusijos globalinėje politikoje, ir geriau mūsų nebūtų. Reikia suprasti ir partnerį su jo paveldėtomis problemomis – imperinėmis, didžiavalstybinėmis. Matyt, nelengva jam viso to atsikratyti. Ir čia pagalbon ateina krikščioniška užuojauta. Mes nelinkę prakeikti tų Rusijos tendencijų, mes tiesiog žiūrim užjausdami ir su viltimi, kad kada nors tai praeis. Galbūt sulauksim laikų, kai Rusija taps demokratija.