Lietuva atkurta kaip parlamentinės demokratijos valstybė

Parlamentarizmas nūdienos Lietuvoje, kurios nepriklausomybė buvo atkurta 1990–1991 m. po dešimtmečių sovietinės nelaisvės, tapo tos nepriklausomybės iškovojimo priemone ir principu.

Tautinio judėjimo „Sąjūdis“ degli independentisti di Lituania programa buvo paprasta – taiki pilietinė revoliucija tiek per tiesioginę, tiek per atstovaujamąją demokratiją. Pusantrų metų, nuo 1988 m. vasaros, „Sąjūdis“ siekė įgyti įtakos ir Lietuvos žmonių paramą, kad pasiektų ir laimėtų tikrus demokratinius rinkimus ir įkurtų pirmą po II-ojo pasaulinio karo tautai atstovaujantį parlamentą su neginčijamu mandatu išreikšti žmonių valią. Po to jis laisvu balsavimu be jokių tarptautinių sutikimų paskelbė nepriklausomos Lietuvos Respublikos atkūrimą, nes ji jau buvo iki 1940 m. sovietinės okupacijos ir aneksijos.

Tuo būdu Lietuva, nepaisydama Kremliaus įtūžio, atitaisė Hitlerio ir Stalino 1939–1940 m. "komunacių pakto" nusikaltimą, įvykdytą prieš suverenias Vidurio Europos tautas. „Būkite vėl laisvos“ – tokią žinią siuntė Lietuvos parlamentas vis dar pavergtoms ano meto Sovietų Sąjungos tautoms. Atrodo, tai buvo unikalus atvejis visos Europos antitotalitarinių ir pokolonijinių pokyčių istorijoje, kurį formavo stiprus ir lemiamas demokratinio parlamentarizmo ir nacionalinės laisvės ryšys.

Mūsų parlamentas 1990 m. kovo 11 d. balsavo už atkurtą valstybės nepriklausomybę, o jau 1991 m. rugsėjo 17 d. Lietuva kartu su Latvija ir Estija prisijungė prie JT organizacijos. Dar po trijų mėnesių 12-ka vadinamų sovietinių respublikų kartu nusprendė, kad Sovietų Sąjunga „liovėsi egzistavusi“. 12-ka ES valstybių galėjo atverti savo šiltą glėbį broliams iš Rytų, kad išsipildytų svajonė apie „laisvą ir nepadalintą“ Europą. Gaila, kad per kelerius metus Rusija vėl grįžo prie autoritarizmo ir nusigręžė nuo demokratijos, tad dėl jos tarptautinės įtakos aplink vėl įsivyravo sąstingis. Tik trys Baltijos valstybės, anksčiau Sovietų Sąjungos okupuotos, pasiekė tikrą parlamentinę demokratiją bei tapo ES ir NATO narėmis. Gruzijai netgi karo priemonėmis neleista to padaryti.

Grįžtant atgal prie Lietuvos, tolesnė užduotis po atgautos nepriklausomybės buvo kurti modernią Europos parlamentinę demokratiją. Nepaisant itin neaiškios situacijos su vis dar komunistine Sovietų Sąjunga – Kremlius nepripažino Lietuvos žmonių valios ir konstitucinių mūsų parlamento teisės aktų, vykdė ekonomines ir kitokias blokadas bei politines diversijas, - tai tik skatino politinių grupių konkurenciją parlamente.

Gyvybiškai svarbios problemos ir situacijos, matyt, padėjo parlamentui būti  vieningesniam, bet nuosavybės ir valstybės turto privatizavimo dalykai skatino skirtingas nuomones ir konfrontaciją.

Tokia tendencija buvo stebima ne tik Lietuvoje, tačiau pirmuoju 1990–1992 m. laikotarpiu Vyriausybės, kuri buvo atskaitinga tik silpstančiai parlamento daugumai, taip skilimų vis gausėjo. Tada kilo idėja papildyti laikinąją Konstitucijos nuostatą dėl tautos renkamo Prezidento. Jai stipriai priešinosi tie, kuriems labiau norėjosi, kad tęstųsi chaotiška parlamentokratija. Galiausiai, naujoje Konstitucijoje atsirado skyrius apie Prezidento įgaliojimus ir atsakomybes, už ją buvo balsuota ir ji buvo priimta per ankstyvuosius parlamento rinkimus 1992 m. pabaigoje.

Taigi nuo 1993 m. Lietuva yra parlamentinė-prezidentinė respublika, kur valstybės galva turi aukščiausius vykdomuosius įgaliojimus, įskaitant Vyriausybės, teisėjų ir kai kurių aukščiausių vidaus reikalų pareigūnų skyrimą. Kadangi šiuos prezidentinius įgaliojimus atsveria parlamentas, lieka erdvės abiejų tarnybų konkurencijai.  

Kartu parlamento stiprybė priklauso nuo jo sudėties. Lietuvai vis dar turi poveikio pototalitaristinė liga – daugybė atsirandančių ir išnykstančių nuo scenos politinių partijų, kurios per dažnai apimtos populizmo ir savo viltis deda į „protesto balsus“. (Visi ankstesnieji yra nieko verti, balsuokite už mus). Dvi pagrindinės stabilios partijos – tai socialdemokratai (kurių šaknys yra buvusi Komunistų partija) ir konservatoriai-krikščionys demokratai (po susijungimo 2008 m.). Nuo 2000 m. jos pavieniui negauna daugumos parlamente. Joms tenka kurti koalicijas su kitomis išrinktomis partijomis – įvairiais liberalais ir kai kuriomis autoritarinio tipo populistinėmis partijomis. Tokia nacionalinio parlamentarizmo raida link interesų partikuliarizmo atveria duris „geroms“ tarptautinių sandorių praktikoms, ir politikai reiškiasi kaip šešėliniai prekiautojai (koordinatoriai, derybininkai). Tokia tendencija pastebima ir kituose Europos parlamentuose, neišskiriant bendro Europos Parlamento. Pavojus, kylantis tiek nacionaliniams parlamentams, tiek Europos Parlamentui, tas atitolimas nuo žmonių ir specialūs patobulinimai sau kartu su atstovaujamosios demokratijos nuosmukiu link manipuliuojamos demokratijos mechanizmų.

Leidiniui "Uncommon Culture", 2012-09-12
Tadeusz Zwiefka