Žodis atidarant parodą „Vytautas Landsbergis – 100 knygų“, skirtą jo 80-mečiui

Lietuvos nacionalinis muziejus,  2012-10-19

Šiandien turėčiau daug atitaisinėti ir tikslinti po to, kas apie mane prikalbėta Seime ir kitur. Paskui vyko susitikimas su jaunimu. Ten jie netiek daug kalbėjo, o klausinėjo, ir buvo be galo įdomu ir smagu. Todėl užtrukome ir pavėlavome ateiti čionai. Tačiau gal jaunimui liks kas nors atminty. Galų gale, tam mes ir dirbame.

Ši knygų ir paveikslėlių paroda man atrodo neblogai, vieną kartą galima tokią parodą surengti. Žinoma, M. Mažvydo biblioteka įvairiais atvejais gaudavo dėžutę ar daug dėžučių su knygomis. Manau, kad jie gaus labai daug, nes man reikės likviduotis, o aš iš papratimo laikau tam tikras knygų kolekcijas. Tai lituanistika bei visa, kas galėjo būti susiję su Čiurlioniu ir jo epocha, įvairios knygos lenkų kalba apie „Mloda Polska“ laikotarpį, kurias kartais pavartydavau, o kitos dar to laukia. Matyt, ir nebesulauks. Aš tiesiog jas pirkdavau dar anais laikais priešokiais išpuldamas į Lenkiją, ir vėliau. Nors vėliau jau nebeturėjau tiek galimybių rašyti apie Čiurlionį, tuo labiau gilintis į jo biografinius ryšius bei ryšius su lenkų kultūra. Tačiau prisikaupė specialių muzikologinių ir moderniosios muzikos knygų. Kai ką atiduodu dukrai – tegu tik naudoja. Tačiau dalis dar slegia lentynas ir ten dulka. Turbūt ateis Jūsų biblioteka? Tik reikia susiruošti. Tai irgi darbas, jam reikia laiko. Būtų gerai, kad kas nors už mane tai padarytų, bet vis norisi pačiam padėlioti. Esu nelabai patogus žmogus net ir pats sau.

Kai pradėjome žiūrinėti sąrašus, pamačiau, kad knygų gana daug, ir išeina neblogas pavadinimas, koks nelabai dažnai gali būti, kaip šios parodos: šimtas! Knygų yra dar šiek tiek daugiau. Tikiuosi, kad nebedėjote visokių rotaprintinių brošiūrėlių.

Vaikystėje buvau gal dvejopas berniukas. Mėgau mišką, grybauti, meškerioti, vasarą mirkdavau Nemune, Kačerginės prieplaukoje, kartais Kauno prieplaukoje, nors iki pastarosios buvo toloka – nuo Donelaičio gatvės iki Cimbruvkės, kur stovėjo baržos. Nuo tų baržų mano draugo tėvas Stasys Sodeika gaudydavo ūsorius ant mažų olandiško sūrio gabaliukų. Mes jų truputį nukniaukdavom kaip ūsoriai, nes jie buvo labai gardūs. O kol mažas, prisigaudai musių, prisikasi sliekų, paskui didesnis – prisirenki karkvabalių Kačerginės soduose vasaros vakarą. Ant jų labai gerai kibdavo, ypač po karo. Mat Nemunas dar buvo neužterštas, o žvejų pamažėję, tai būdavo smagu ant karkvabalio traukti šapalus. Čia viena sritis. O kita sritis – kaip tėvas vėliau sakydavo, - tu buvai knygius. Knygius kaip knygius. Aš tikrai daug skaitydavau, o ne tiek daužydavausi kur nors. Bet turėjom savo kiemą, spardydavom futbolą, turėjom priešų kitoje gatvės pusėje. Žinote, berniukų gyvenimas yra turtingas, ne vienpusis, kad tik sėdėtum prie „Trijų muškietininkų“ ar „Vinetu“. Nors „Vinetu“ perskaičiau kokius septynis kartus – pabaigi šeštą tomą ir vėl imi pirmą... Ir vėl įdomu. Panašiai ir su „Trimis muškietininkais“. Bet dar gana mažas būdamas perskaičiau ir kitokių knygų – ir lietuvių literatūros klasikos, nes mano tėvai jų turėjo. O kai pradėjau eiti į gimnaziją, į antrą klasę, buvo sovietų laikai, tačiau dar buvo kalbama apie Vaižgantą ir „Pragiedrulius“. Vėliau jie išnyko. Tai aš klasėje buvau išminčius – mat skaitęs „Pragiedrulius“ ir galėjau atsakinėti į kai kuriuos klausimus.

Taigi prisimenu, koks buvo mano lektūros ratas. Suprantama, tėvų dėka. Jie mėgo ir kaupė knygas, o mama pirkdavo ir tas knygas, kurių pati neskaitydavo arba nespėjo skaityti. Ypač po karo, kai šeima jau buvo išdraskyta ir mes su mama buvome likę dviese. Ir sovietų laikais išeidavo lituanistinių knygų. Mama pirkdavo jas, kad būtų namuose. Arba patardavo dėdės Konstantinas Jablonskis, Tadas Petkevičius. Be to, buvo leidžiami literatūros klasikų daugiatomiai leidimai, ir mamos dėka jie visi kaupėsi mūsų namuose. Iki šiol juos turiu, ar tai būtų Žemaitės, ar Ievos Simonaitytės, ar kiti panašūs leidiniai.

Kultūrinė knyginė tėvų atmosfera, matyt, padėjo (gal pakenkė?), kad tapau tokiu knygiumi ir skaitytoju. Vėliau, atėjus laikui, teko šį bei tą rašinėti. Pirmiausia per muzikologiją. Beletristikos kūrinėlių dėdavausi į kišenę. Jų pradėjo atsirasti žymiai vėliau.

Muzikologija atėjo norint dalyvauti, pasakyti žodį, ką nors pranešti. Žinoma, pirmiausia dėl Čiurlionio. Čia padėjo tam tikra šeimų pažintis. Kad ir ne itin artima, bet vis dėlto gera pažintis su Jadvyga Čiurlionyte, Sofija Čiurlioniene. Paskui jos prisimindavo, kad pas Landsbergius buvo toks berniukas. Kai ėjau į konservatoriją Vilniuje ir mokiausi kaip pianistas, tada buvo nebloga tvarka, kad ir pianistai privalėjo lankyti liaudies muzikos kūrybos paskaitas, chorą. Gaila, kad to dabar nėra. Tada Konservatorijoje choras buvo privalomas dalykas. Aš mėgau dainuoti, jau gimnazijoje buvau choristas. O J. Čiurlionytė buvo mano ne tik vienerių metų muzikinės tautosakos profesorė ir mokytoja, ji mane pasikviesdavo į namus. Nežinau, kaip aš pradėjau ten vaikščioti. Skambindavau Čiurlionio kūrinius, ji man parodydavo Čiurlionio rankraščių arba net neišleistų kūrinių nuorašų. Gal ir norėjo mane „užverbuoti“ kokiam būsimam darbui. Jai nesunkiai sekėsi, nes ir man pačiam buvo labai įdomu. Namuose buvo tėvų pirktų knygų, buvo didelis P. Galaunės redaguotas straipsnių apie Čiurlionį rinkinys, buvo „Židinio“ žurnalo komplektai, kuriuose dar būdamas baigiamųjų klasių gimnazistas, o vėliau studentas pradėjau atrasti svarbių straipsnių apie Čiurlionį. Mačiau, kad ten yra labai įdomių, protingų dalykų parašyta, apie kuriuos niekas nekalba, o dažniau Čiurlionį menkina ir spjaudo. Man atrodė, kad aš čia galiu pasakyti geriau. Taip ir pradėjau lįsti į spaudą su savo mintimis arba atsiradus reikalui. Buvo tokie papročiai, paskui ir aš su tuo susidūriau, kai reikia ką nors išleisti, supranta tik tas žmogus, kuris rūpinasi. Sakysim, Jadvyga Čiurlionytė, kuri sudarė Čiurlionio fortepijoninių kūrinių rinkinį. Jurgis Tornau norėtų išleisti, bet Čiurlionis dar visai neseniai buvo ujamas. Būtų gerai, kad spaudoje kas nors parašytų, kad pasirodytų „liaudies balsas“. Na, ir atsiranda kažkoks nežinomas žmogus (Vytautas Landsbergis), bet „liaudies balsas“, kuris apie tai prabyla. Ir pasirodo, kad tai padeda.

„Vagos“ leidykla leido mano pirmą knygą, sudarytą iš straipsnių, tačiau kaip ir Čiurlionio monografiją. Buvo puiki Dailės skyriaus vedėja Judita Grigienė, dabar jau amžinatilsį. Kartais susitikdavome. Buvo daugybė gerų žmonių, kurie nori gero, bet štai taisyklės, reikia gauti teigiamą recenziją. Mano knygą pasiūlo kokiems nors muzikos arba muzikologijos autoritetams ir gauna neigiamą recenziją, kad tokios knygos neverta leisti. Tai kaip ją dabar išleisti? Pasiūlo kitam recenzentui, o tas, ano draugas, irgi parašo neigiamą recenziją. Tai ką mums daryti? O artėjo 1965 metai, Čiurlionio devyniasdešimtmetis, kaip ir proga. Sako: pabandykim, gal dar kas nors galėtų parašyti. Sakau: gal Algis Ambrazas. Mano draugas, pažangesnis žmogus, jis neparašys neigiamai. Jis parašo. - Gerai, mums to užtenka, anas dedam į stalčių, o štai čia teigiama vidinė recenzija. Ir knyga eina. Žinoma, vadovai irgi žiūrėjo arba palankiai, arba pro pirštus. Buvo skandalų, ypač po R. Kalantos susideginimo. Tada užsuko varžtus. Tačiau mano knyga „Laiškai Sofijai“ dar išėjo. Nors buvo naujo vadovo signalų, jog čia – paskutinės knygos apie praeitį. Užteks, reikia leisti tik apie šviesią ateitį. Taip siūbavo mūsų kultūrinę jūrą su visokiom drumzlėm ir prievartavimais. Tačiau dėka daugelio palankių, gero norinčių žmonių - ir redaktorių, ir leidyklų vadovų – vis pavykdavo ką išleisti. Vieną kartą net atsitiko toks dalykas, kad apie jį kalbėta Spaudos komitete. Man vėliau pasakė: kaip galėjo atsitikti, kad per vienus metus išleistos dvi Landsbergio knygos? Paprastai išeina viena knyga per dešimt metų ar per penkerius metus. O čia tais pačiais metais (jau vėlyvi 1980 metai) – dvi knygos ir to paties autoriaus! Kokia prabanga! Ar tikrai to reikia? Ar liaudis tikrai to nori? Išėjo, tai išėjo, gal kas nors gavo papeikimą. Bet žmonės dirba vienoj ir kitoj leidykloj. Taigi reikia žiūrėti, ar kitoj leidykloj neišeina to paties autoriaus kita knyga. Nereikia jų taip dažnai leisti.

Knygų atsiradimas nebuvo vieno sėdinčio ir mėginančio, kaip tada sakydavom, „prakišti“, užduotis. Ant manęs pykdavo, kad aš „prakišinėju“ visokius straipsnelius, kartais nelabai tinkamus. Laikraštis „Literatūra ir menas“ nespausdina, o aš nunešu kur nors kitur, ir ten išspausdina. Paskui ant manęs pyksta: va, prakišo kitur. Savotiškas sportas ir mankšta tokia forma kultūros srityje. Gal ir būsimam politiniam darbui arba pasipriešinimui. Vis tiek susiduri su bukumu, su nesąmonėmis ir bandai priešintis. Langų nedaužai, bet apeini juos.

Štai iš tokių darbelių pamažu šio to susikaupė. Vėliau įsigudrinau rengti knygas iš esamų tekstų – kompozicijas iš savo paties arba iš dokumentų. Tą praktikuoju ligi šiol, ir tos knygos nėra traktuotinos, neva Landsbergis atsisėdo už stalo, užsidarė nuo pasaulio ir parašė nuo pirmo iki 200 puslapių knygą ištisai kaip kokį romaną. Jis tiesiog matė, kad yra tema, galbūt susikaupė rašytų ir neskelbtų dalykų, o čia proga sudėti į vieną, padaryti anų visumą ir dar ką nors nauja pridėti. Šiemet visai neseniai sudariau knygelę apie Vincą Kudirką. Kažkada, dar sovietiniais laikais,  buvau rašęs į žurnalą, kai buvo jubiliejus. O jubiliejus – tai proga. Šiaip tai ką tu ten rašysi apie Kudirką ir kas tai išspausdins. Tačiau yra kultūros žurnalas „Pergalė“, ten yra neblogų žmonių, ateina jubiliejus, aš pasiūlau, o jie sako: gerai, apie V. Kudirkos muziką, bus visai nebloga tema. Ten rašiau ir apie himną, nes tai irgi muzika. Gana dažnai važinėjau po Lenkijos bibliotekas, tai prisirenki žmogus visokių įdomybių. Arba nueini į Mokslų Akademiją, pasiimi komplektą „Aušros“ ar „Varpo“, skaitai, o ten – įdomybių įdomybės, geriau už istorinius romanus, ką tada žmonės rašė, kas jiems rūpėjo, kokiu stiliumi ir kalba rašė, kokių yra įdomių posakių. Man buvo įdomu ir kalbinė pusė. Vėliau pradėjau ja naudotis cituodamas, o kartais pats išsireikšdamas senoviškai, kiek stilizuodamas. Paskui beletristikos knygelėse prirašiau eilių su visokiais barbarizmais. Senelis mane turbūt labai bartų. Bet aš vis tiek sau leidau, nes man buvo labai gražu. Atsivežiau antai iš Seinų seną Strazdelio leidimą, išleistą dar Vilniaus jėzuitų. Skaitai ir supranti, kaip iš tikrųjų skamba: „pasdainuosim dailiai, gražiai prie tam krūmui, prie tai ražei“. Ir suredaguok dabar „rožei“. Neskamba. O aukštaitiškai kaip skamba!

Tai mane skatino mėgautis rašytine kalba, (taip pat vėlesniuose savo bandymuose, rašiniuose, eilėraščiuose) pastilizuoti arba kaip nors nekasdieniškai pasisakyti. Palaipsniui įklimpau įvairiais aspektais į knygų darbus. Aišku, pakeliui buvo muzikiniai darbai. Redagavau muzikos kūrinius. J. Gruodžio, o daugiausia Čiurlionio, bet ir B. Dvariono. Jau B. Dvarionui mirus susidūriau su jo archyvu. Žinojau, kad yra kūrinių, kurių jis nebeišleido, skambindavo ar ligoninėje gulėdamas mirties patale rašė mažus nuotaikingus preliudus pagal telefono numerius. Turėjo tris numerius. 23163, čia namų telefonas. Paskambindavo koncertuose Aldona Dvarionaitė. Bet reikia juos išleisti, kad kiti skambintų, kad būtų repertuaras. Taip atsirasdavo visokių paskatų. Pradėjau versti B. Dvariono palikimą ir išėjo nemažas rinkinys. Nežinau, ar jis čia pristatytas. Man labai rūpi, nes aš teturiu vienintelį egzempliorių, tai kad jis čia nedingtų. Pažiūrėkite.

Išleidau dar ir keistą dalyką. Gal ne keistą – lietuviški romansai. Pasirodydavo jų išspausdintų nuo tokių kaip A. Vienažindžio „Sudiev, kvieteli“, paskui J. Naujalio, Č. Sasnausko romansai, nežinomų autorių arba nežinomų kaip kompozitoriai, pavyzdžiui, dirigentas Mykolas Bukša: jaunystėje jis rašė rusiškus romansus ir pluoštą jų išleido. Tad aš išverčiau ir įdėjau tarp lietuvių kompozitorių romansų. Man buvo įdomu paleisti į gyvenimą kažką nežinoma. Tik nepasisekė su viršeliu. Labai šaunų viršelį padarė Petras Repšys, tačiau leidykla išbrokijo. Buvo, nežinau kaip ir pasakyti, labai tinkamas, nes ir romansai yra sentimentalūs ir atspindintys laikotarpį. Turiu jo nupieštą viršelį. Ten gražuolė tarp jūrų ir mandolina. Todėl leidykla sakė, kad nebus gerai, nebus suprantama. Užsakė kažkam kitam, ten eina mergina su gėlėm, ir viskas. Petro Repšio viršelį turiu pasikabinęs ant sienos. Gal reikėtų kada išleisti pakartotiną leidimą. Ne sykį man knieti išleisti pakartotiną pataisytą leidimą, dar kuo nors papildytą. Kartais tai pasisekdavo.

Galiu čia kalbėti iki begalybės, bet gal jau užteks. O man pačiam bus įdomu pasižiūrėti parodos. Labai ačiū, kad tiek susirinkote, ačiū Muziejui, ačiū M. Mažvydo bibliotekai, visiems, kurie čia gražiai padirbėjo.