Sveikinimo kalba konferencijai „Regioninio bendradarbiavimo privalumai: Pietų Azijos pavyzdys“

Garbingieji kolegos, ponios ir ponai!

Kai mintyse grįžtame prie vaikystėje girdėtų pasakų ir svajonių šalių, prie romantinės literatūros apie didžiuosius geografinius atradimus, tarytum jaudinantis šaukimas ir kadaise visam laikui sužadintos fantazijos vaizdinys mintyse vėl iškyla tolimos Pietų jūros ir narsių jūreivių laivai.

Savo vakarietiškoje, o kartu rytietiškoje Vakarų kultūroje turime ir vieną ypatingą vaizdinį: trys išminčiai iš Rytų šalių atneša rytietiškas ir karališkas dovanas, kad pasveikintų neturtingiausią gimusį Kūdikį. Vienas jų tuomet atvyko iš garsios šalies, kurioje kadaise anksčiau lankėsi Europos Aleksandras.

Šiandien tų kraštų pavadinimas skamba gana sausai – „Pietų Azija“; tai tiesiog vienas pasaulio regionų, o daugeliui panorėjusių sužinoti, koks tas regionas ir kur jo ribos, vis dėlto tenka pasklaidyti knygas ar geografinius „gūglus“.

Tarp tokių buvau ir aš. Taip, mes pamename, kad Pietų Azija yra gimtinė seniausios pasaulyje filosofijos ir teise grindžiamos valstybės kūrimo tradicijų, neprilygstamo grožio architektūros ir muzikos, kadaise galingų imperijų, išpažinusių kosmologines religijas, o vėliau išnykusių ir nugrimzdusių į nebūtį. Šiandien ir vėl girdime daug gandų ir formulių apie kylančias naujas galybes. Jos kyla kažkur, tačiau ir ten. Pietų Azija dar nėra tas regionas, kuriame būtų gerai išplėtotas bendradarbiavimas ir pasaulinio masto misija, tačiau gali tokiu tapti. Tam reikia kažko esmingo - daugiau nei būti tik susiskaldžiusia veikiančiųjų asmenų grupe scenoje. Žinoma, tie asmenys yra, tačiau kas toliau? Toks naujas pasirodymas turi atnešti ir galimybių, ir problemų; iš tiesų jis atneša tuo pačiu metu ir galimybes, ir problemas. Tai vyksta nūnai. Šiame procese tebūnie gėris pasveikintas, o blogis – pasmerktas.

Leiskite man kaip tolimam ir neišmanančiam stebėtojui pasakyti, kad situacija, kai du karaliaus Ašokos ir princo Gautamos palikuonys kariauja ilgą ir sekinantį karą dėl ginčijamų žemių, ne dėl sielų, atrodo absurdų absurdas.

Galėčiau patarti: nebūkite panašūs į savo kaimyną Eurazijos šiaurėje, kuris taip skaudžiai kenčia nuo teritorializmo ligos.

Negalima leisti, kad Tibeto kultūros paveldas, turįs unikalios reikšmės visam pasauliui, atsidurtų ant išnykimo ribos, o tarptautine bendruomene vadinami lėto mąstymo žiopliai tik žvalgytųsi aplinkui.

Kokią pamoką galėtų mums duoti Butanas, jeigu jos nesustabdysime? Antai yra pasaulyje vyriausybė, kuri rūpinasi ne žmonių materialine gerove, o jų laime. Toks mąstymas gerokai skiriasi nuo mūsų vakarietiškų mentaliteto pančių. Turtas ir laimė nėra tapatūs dalykai, brangūs ekonomistai. Tuo pačiu metu galite turėti ir pinigų, ir vėžį. Vargu, ar tai pavadintina pasiekimu. Kas įvyksta tada ir kaip apskaitomas mūsų gyvenimo lygmuo? Dar pridurčiau, kad vėžio forma, kurią vadiname godumu, nėra žymiai geresnė už kitas.

Pasirodo, kad mūsų nelaimingiems Vakarams, kurie nelaimingi nepaisant jų visų netikrų vertybių, kur kas labiau reikalinga klasikinė Rytų – taip pat ir Pietų Azijos – išmintis.

Leiskite pacituoti didį bengalų poetą, kuriuo žavėjausi dar būdamas jaunas:

„Kaliny, pasakyk, kas tau nukalė šias nesutraukomas grandines?“

Ir kalinys atsakė: „Tai aš pats taip kruopščiai kaliau šias grandines. Maniau, kad savo nenugalima jėga laikysiu nelaisvėje visą pasaulį, ir niekas netrukdys mano laisvei. Todėl dieną naktį kaitinau geležį ugnyje ir žiauriai mosavau kūju. Kai darbas galiausiai buvo padarytas, o grandys – užbaigtos ir nebesutraukomos, pamačiau, kad jos mane patį laiko savo gniaužtuose.“

Šį „savęs įkalinimą“ poetas ir filosofas naudojo kaip metaforą vis labiau materialėjančiai, tuo metu ekspansionistinei ir galiausiai vartotojiškai Vakarų civilizacijai apibūdinti.

Jis, kaip ir Mahatma Gandhi, troško Indijai kito kelio.

Kokius kelius apskritai pasirinko Pietų Azija, jūs žinote geriau už mane.

Tačiau, nors Pietų Azija ir teikia pirmenybę demokratijai, kyla klausimas dėl galimo bendro visų Rytų ir Vakarų demokratijų kelio. Sutelkti yra geriau nei rungtyniauti. Jei nenorime išnykti pasauliniame terorizmo kare, gyvybiškai svarbu įtvirtinti demokratiją ir tiesti tiltus tarp didžiųjų demokratijų. Bet kuriuo atveju Pietų Azijos vakarietinimas, pastangos siekiant sukurti dar vieną didelį pramoninio vartotojiškumo kalinį, nelyginant naujo didelio namo statyba suverenių ir bendrijos skolų liūne, nebūtų geriausias kelias, o veikiau tik prarasta galimybė. Ką tąsyk prarastume?

Ši galimybė būtų skirtingų požiūrių – racionalesnio ir dvasingesnio – susijungimas.

Jei ne visiškai utopiška, ji įmanoma – tada, kai kultūra nestatoma anapus materialinės naudos, o žmogaus dvasia kartu su meile ir atjauta nenustumiama už vis didesnių aukcionų bei reklamos, skatinančios vis daugiau vartoti. Sąžiningumas politikoje ir versle, įskaitant ir bankininkystę, turėtų rastis ir iš atsakomybės bei atjautos tiems, kurie tampa maišaties ir manipuliacijų aukomis.

Daugiau mylėkime, daugiau padėkime ir ieškokime laimės tarp brolių, ne priešų.

Briuselis, 2012-10-11