Vytauto Landsbergio pasisakymas diskusijoje „Lietuvos ir Moldovos kelias į XXI amžių“, skirtoje paminėti Lietuvos ir Moldovos diplomatinių santykių 20-metį, 2012-07-13, Vilnius

Gerbiamas Prezidente M. Snegurai, Prezidente M. Ghimpu, ministre A. Ažubali, visi garbingieji svečiai ir kolegos!

Šiandien turime nepaprastai malonią galimybę čia, Vilniuje, susitikti su savo draugais iš Moldovos ir drauge paminėti dvišalių diplomatinių santykių 20-metį.

Leiskite priminti kelis reikšmingus momentus mūsų bendros kovos už valstybingumą ir išsivadavimą iš griūvančios Sovietų Sąjungos, kuri, trims Baltijos valstybėms ir Gruzijai jau nebedalyvaujant, galutinai liovėsi egzistavusi 1992 m. pabaigoje, priėmus garsųjį Belovežo susitarimą žymių vienuolikos buvusių sovietinių respublikų demokratų pastangų ir išminties dėka.

Reikšmingi momentai, kurie kelyje į šį tikslą pasitaikė tuo metu, kai Lietuva ir Moldova buvo tiesioginės politinės ir diplomatinės, nesmurtinėmis priemonėmis kovojusios bendražygės, ir nuo kurių šiandien vertėtų prisiminti mūsų bendrą kovą, siekia 1989 m. Maskvoje vykusi Liaudies deputatų suvažiavimą, kuriame buvo sudaryta Parlamentinė komisija dėl liūdnai pagarsėjusio Molotovo-Ribentropo (faktiškai Stalino-Hitlerio) pakto ir jo politinių bei teisinių pasekmių įvertinimo.

Plačiai atstovaujamoje komisijoje, kuriai vadovavo Aleksandras Jakovlevas, jei teisingai pamenu, kaip tuometinis jos narys, buvo du Moldovos SSR atstovai. Varomoji jėga, rengiant šį nepaprastą dokumentą, kurį Suvažiavimas priėmė 1989 m. gruodžio 24 d., buvo Baltijos šalių deputatai ir Rusijos atstovas Jurijus Afanasjevas. Vis dar gerai pamenu vieną deputatą kariškį su gausiai nusagstyta sovietiniais medaliais krūtine, pašokusį iš vidurio salės, kurioje posėdžiavo daugiau kaip 2000 deputatų, ir desperatiškai sušukusį: „Nebalsuokite už, nes pribaltai išstos!“. Iš tikrųjų, praėjus vos dviem su puse mėnesio, Lietuvos parlamentas paskelbė ir atkūrė nepriklausomą valstybę, taip išsivaduodamas iš sovietų nelaisvės.

Kalbant apie komisijos darbą, pamenu ne itin nuoseklias mūsų kolegų iš Moldovos pastangas, kad ir jų šalis, kaip dar viena nusikalstamo pakto auka, būtų paminėta Suvažiavimo rezoliucijoje kartu su trimis aiškiai įvardytomis Baltijos valstybėmis. Tačiau ji nebuvo paminėta, nes Besarabijos atvejis neatrodė toks pat aiškus, kaip trijų iki karo nepriklausomų Baltijos jūros pakrantėje gyvavusių Europos valstybių, o komisijos nariai Moldovos deputatai patys nebuvo visiškai tikri dėl savo reikalavimų ir tikslo. Pasirinkimas iš dviejų galimybių – tą mūsų draugai žino geriau nei mes – irgi tapo svyravimo ir vėliau ilgai trukusio Moldovos visuomenės susiskaldymo priežastimi.

Netrukus Lietuva viena ėjo pirmyn su savo pačios 1990 m. kovo 11 d. paskelbta ir sovietų keikiama nepriklausomybe, ganėtinai rizikuodama dėl tiesioginių padarinių, kai dėl galimų represijų tiek daug ne vien mums ir ne tik Lietuvos ateičiai svarbių dalykų buvo pastatyta ant kortos. Vis dėlto tarptautinė bendruomenė mus ganėtinai palaikė, nors ir stengėsi elgtis labai atsargiai, kad „nepakenktų p. Gorbačiovui“.

Kas galėjo nuspėti, kad Moldova, tuo metu vis dar Moldovos SSR, gegužės 31 d. žengs drąsų žingsnį ir parlamentiniu balsavimu priims Nutarimą dėl nepriklausomos Lietuvos pripažinimo! Būtent taip skambėjo tikslus jų dokumento pavadinimas, nors pagrindiniame tekste buvo šiek tiek santūresnė formuluotė apie „Lietuvos žmonių teisės patiems apsispręsti ir kurti nepriklausomą valstybę pripažinimą“. Be to, Moldovos Parlamentas pareiškė, kad „turi būti nutraukta Lietuvos ekonominė blokada“ – be abejo, ta, kurią taikė Kremlius.

Po mažiau nei dviejų savaičių tame pačiame Kremliuje per SSRS Federacijos Tarybos posėdį p. Mircea Sneguras visa tai išsakė tiesiai pačiam M. Gorbačiovui. Pamenu, nes ir pats ten buvau bei pasinaudojau momentu iškelti klausimą dėl mano šalies blokados.

Tuo metu Lietuva kartu su Latvija ir Estija jau turėjo savo bendrą politinę instituciją – Baltijos Valstybių Tarybą. Audringoje ir nepaprastai įtemptoje aplinkoje mūsų politinių mūšių ginklas buvo bendri politiniai pareiškimai, kreipimaisi ir laiškai, adresuojami didžiosioms demokratijoms bei tarptautinei bendruomenei, o kartais – ir kaimynystėje esančiai Sovietų Sąjungai.

1990 m. liepos 27 d. pasirodė toks bendras mūsų pareiškimas:

„4. Trys Baltijos valstybės neturi viena kitai jokių teritorinių, turtinių ar kitokių pretenzijų.

5. Trys Baltijos valstybės kreipiasi į kiekvieną iš dvylikos [!] SSRS respublikų, prašydamos pareikšti, ar turi kokių nors teritorinių, turtinių ir kitų pretenzijų Lietuvos Respublikai, Estijos Respublikai ir Latvijos Respublikai. Atsakymo negavus per mėnesį, bus laikoma, kad tokių pretenzijų nėra.“

Vienintelė atsiliepusi respublika buvo Moldovos SSR:

„1990 m. liepos 27 d. Baltijos valstybių Tarybos pareiškime Lietuvos Respublika, Latvijos Respublika ir Estijos Respublika nustatė sąlygas, kuriomis šiuos klausimus jos galėtų aptarti su kitomis suvereniomis šalimis ir su SSRS. Penktajame pareiškimo punkte pateikiamas kreipimasis į visas respublikas, kuriuo vadovaudamosi, jos gali iškelti Baltijos valstybėms teritorines, turtines ir kitokias pretenzijas. Lietuvos Respublikos atžvilgiu Moldovos SSR pozicija šiuo klausimu jau buvo išreikšta Moldovos SSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. gegužės 31 d. rezoliucijoje „Dėl Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo“. Toliau jos žodžiai:

„Atsižvelgdama į per kelis pastaruosius dešimtmečius susiformavusius nūdienius Moldovos SSR ir Baltijos valstybių ryšius, interesų bendrumą ir socialinių-politinių klausimų, su kuriais susidūrė Moldovos SSR ir Baltijos valstybės, panašumą, Moldovos SSR Aukščiausioji Taryba pareiškia taip:

1. Pranešti Latvijos Respublikos ir Estijos Respublikos Parlamentams, kad Moldovos SSR šioms respublikoms neturi jokių teritorinių, turtinių ar kitokių pretenzijų.

2. Pasiūlyti Baltijos valstybių Parlamentams paspartinti dvišalių susitarimų su Moldovos SSR, kurie skatintų suverenių šalių politinį, ekonominį, mokslinį-techninį ir kultūrinį bendradarbiavimą naujomis sąlygomis, pasirašymą.“

O sovietų vadovai rengė naujus spąstus – vadinamą naujos, truputį geresnės, Sovietų Sąjungos sutartį.

Į tai trys Baltijos valstybės atsakė 1990 m. gruodžio 1 d. savo nepaprastajame trijų parlamentų posėdyje Vilniuje: nesame sudarančioji SSRS dalis ir niekada nesirašysime jokio SSRS sutarties varianto, kaip ir nesame pasirašę jokios Sovietų Sąjungos Sutarties ligi šiol.

O toliau sekė smūgis ir kraujo praliejimas Vilniuje.

Kita auka tapo Latvija, tačiau Boriso Jelcino Rusija mus palaikė. Tą pačią sausio 13 d. naktį Baltijos valstybių ir Rusijos vadovai (B. Jelcinas) kreipėsi į „visas valstybes – tiek esančias SSRS sudėtyje, tiek ir bet kur pasaulyje“, ragindami jas pasmerkti sovietų karinės jėgos naudojimą, „nes tokie veiksmai yra grėsmė demokratijai ir SSRS stabilumui...“. Aišku, buvo kreipiamasi ir į Moldovą, kaip SSRS sudėtyje esančią valstybę. Akivaizdus Gorbačiovo veiksmų pasmerkimas buvo juntamas posėdžiuose Maskvoje, tačiau ypatingai – gatvėse ir aikštėse, kuriose surinkdavo šimtai tūkstančių žmonių.

Per bendrą vizitą Vašingtone 1991 m. gegužės 8 d. trys Baltijos lyderiai pareiškė:

„Nė viena iš trijų Baltijos valstybių nėra SSRS dalis; jos buvo okupuotos 1940 m. ir todėl nei „išstoja“ iš sąjungos, nei „įgyvendina pereinamąjį laikotarpį“ iš nesamo valstybingumo į jo įgijimą.“

Kaip jūs žinote, Besarabiją Stalinas pasiėmė netgi anksčiau, tačiau aš jau minėjau, kad 1989 m. Moldova dar nebuvo pasirinkusi savo apsisprendimo formos.

Gruzija nepriklausomybę paskelbė balandžio 9 d., per antrąsias Tbilisio žudynių metines.

Kremlius vis dar siekė priversti pasirašyti naują Sovietinių suverenių respublikų sąjungos (išlaikant santrumpą SSRS), kurią vėliau pavadino suverenių valstybių sąjunga, sutartį. Baltijos valstybių Taryba atskirai kreipėsi į kiekvieną iš tų devynių respublikų, pasirengusių pasirašyti tokią sutartį. Šis kreipimasis leido joms pasijusti atskiromis valstybėmis. Jame buvo paliestas naujos tik devynių respublikų sąjungos klausimas (Ukraina atsakė taip: „Mes suprantame sudėtingumą problemų, kurias Baltijos valstybėms teko įveikti įgyvendinant savo pasirinkimus atkurti nepriklausomos valstybės sistemą“) ir paraginta „kaip galima greičiau atšaukti buvusios SSRS ginkluotosiose pajėgose tarnaujančius savo piliečius iš Estijos, Latvijos ir Lietuvos teritorijų bei neleisti siųsti savo piliečių į karinę tarnybą Baltijos valstybių teritorijose“ (į raginimą atsakė Azerbaidžanas).

Žlunganti Sovietų Sąjunga visur bandė kurti sumaištį, remdama kiekvieną vidinio separatizmo respublikose atvejį, todėl Baltijos Valstybių Taryba, 1992 m. birželio 22 d. gavusi Mircea Sneguro kreipimąsi, nedelsdama tą pačią dieną atsakė savo Deklaracija:

„ 1992 m. birželio 22 d. Moldovos Respublikos prezidento M. Sneguro laiške atkreipiamas dėmesys į tai, kad konfliktas rimtai eskaluojamas ir kad dėl to vėl žūva Moldovos žmonės. Rusijos Federacijos 14-osios armijos buvimas ir jos kišimasis į kitos suverenios valstybės vidaus reikalus grėsmingai destabilizuoja situaciją.

Šią deklaraciją pasirašiusiųjų nuomone, valstybės, kurios yra ESBK narės, neturi teisės abejingai stebėti tokius įvykius – jos privalo panaudoti visas turimas priemones konfliktuojančioms pusėms paveikti ir sureguliuoti padėtį politinėmis priemonėmis.“

Tautų, ypač mažesnių, solidarumas tebebuvo ne tik gražus žodis, bet ir tikri veiksmai.

Tai ir buvo mūsų palikimas, kurį vertėjo priminti.