Kalba Britanijos – Lietuvos draugijoje, Londone 2012 m. kovo 3 d.

Malonu jus matyti ir pasidalinti tam tikrais požiūriais į Europą. Kalbėsiu apie nesenus laikus po II-ojo pasaulinio karo, kai Europa tapo politine koncepcija, ne vien geografija ar utopija (kaip Paneuropa). Taigi pasistengsiu pažvelgti į Europą kaip į subjektą, kuris buvo pašauktas išspręsti kruvinas nuolat besitęsiančių kovų problemas ir suvienyti tautas taikos, bendradarbiavimo ir klestėjimo - arba gerovės - labui.

Po II-ojo pasaulinio karo Europa buvo sugriauta ir labai susiskaldžiusi, tad suvienijimo idėja apėmė du visiškai skirtingo ir tarpusavyje nesuderinamo turinio aspektus. Europos vakarinė dalis ėjo laisvės ir demokratijos keliu, siekdama, visų pirma, apsaugoti pati save, ir todėl atsisakydama tarpusavio priešiškumo bei kovų dėl atskiros tautos arba tautų grupės dominavimo. Šį kelią pradėjus nuo strateginio atvirumo bei esminio anglies ir plieno pramonės sujungimo, einant į vis labiau progresuojančias (pradėjus nuo ekonomikos) politines-socialines idėjas, gimė Europos ekonominė ir Pinigų sąjunga, sudaryta iš norinčių jai priklausyti valstybių narių.

Rytinėje Europos dalyje, kurioje po II-ojo pasaulinio karo ilgai dominavo totalitarinė ir ekspansionistinė Sovietų Sąjunga, ištisos tautos buvo verčiamos eiti kitu - būtent nedemokratijos, priespaudos ir nelaisvės keliu. Čia buvo iš esmės paneigtos žmogaus teisės ir įstatymo viršenybė (ne kabutėse), pastarąją pakeičiant komunistinės diktatūros (-ų) valdymo jėga. Ši sistema buvo grindžiama specialia pamatine ideologija, kuri apėmė utopinę propagandą apie smurtu įtvirtinamą žmonijos laimę ir tikrą priešiškumą likusiam pasauliui. Apie šį buvo tvirtinama, neva egzistuoja tariamas likusios pasaulio dalies priešiškumas SSRS, todėl už „geležinės uždangos“ esantis pasaulis turėtų būti sunaikintas ir taip pat pavergtas. Neatsitiktinai į demokratines Vakarų valstybes ir trečiojo pasaulio šalis infiltruoti sovietiniai saugumo agentai Jungtinėms Amerikos Valstijoms, kurios buvo laikomos nekenčiamiausia kliūtimi ir prakeikto kapitalizmo tvirtove, naudojo kodinį slapyvardį „Kartagina“. Nelyginant Senovės Romos imperijos labui Kartagina turėjo būti sugriauta. Siekiant švento tikslo, būtent pasaulinio komunizmo įtvirtinimo, kur Sovietų Sąjungai tektų „viso pasaulio darbo žmonių tėvynės“ (tai – citata) vaidmuo – Jungtinės Amerikos Valstijos, be abejonės, būtų sunaikintos. Taigi logiška ir nuoseklu, kad Vakarų Europa ne tik susivienijo pati, bet ir drauge su Šiaurės Amerikos demokratinėmis valstybėmis įkūrė arba gynybinę, arba tiesiog Suvienytųjų Demokratijų sąjungą, vadinamą NATO.

Taip Vakarų Europa įgijo tam tikro gynybinio stabilumo, leidžiančio kurti gerovę, ir III-asis pasaulinis karas (arba realus II-ojo pasaulinio karo tąsos variantas) nuvilnijo per vadinamąjį trečiąjį pasaulį. Šią kovą mandagiau vadino Šaltuoju karu, nors išties jis buvo mozaika kiek mažiau kruvinų „karštų“ karų tarp vis tų pačių priešininkų, remiančių naujose šalyse kylančias demokratijas ir naująsias tironijas. Sovietų Sąjungai dėl sąstingio ir nuosmukio pralaimėjus Šaltąjį karą („jėga – virš visko!“ pasirodė besanti klaidinga religija), geležinis Europos padalijimas galėjo baigtis. Deja, taip neįvyko, tik tiek, kad vis atgimstančio agresyvaus Rusijos imperializmo siena buvo apie 1000 kilometrų perstumta į rytus. Išsilaisvinusios Vidurio Europos Baltijos valstybės įgijo galimybę tapti Europos, kurią nusako tradicinė demokratija ir tarpusavio bendradarbiavimas, dalimi.

Įkūrėjas Robertas Šumanas (Robert Schuman) galėtų šūktelėti mums iš kapo: „Aš numačiau, kad Europa dar turi būti surinkta!“

Mes, vyresnioji karta, patyrėme tą pokarį. Vėliau mes išgyvenome ir beveik 25-erių metų vilčių laikotarpį po Šaltojo karo, kai susikūrė dabartinė Europos Sąjunga, kuri laisvų tautų laisva valia išsiplėtė nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Gaila, kad Europos Rytai dar kartą praleido šią galimybę ir liko nedemokratinių arba kylančių pusiau demokratinių valstybių grupe, kurioj didžiausieji vėl ėmėsi beviltiško kerštavimo, blokuodama lėtaeigių ir nepasiruošusių kaimynių pažangą.

Kalbėjau primindamas jums keletą plėtros idėjų, kokia buvo ir galėtų būti Europa, įskaitant platų galimų Europos sąjungų „meniu“ ant nūdienos stalo. Galbūt kai kurie jūsų norės  pažvelgti ir į ateitį – kaip mūsų ir viso pasaulio ateitis gali būti klaidingai nuspėjama šiandien.